Pirmosios žinomos tatuiruotės atsirado prieš daugiau nei 5000 metų: ledyno mumija Ötzi jau apie 3230 m. pr. Kr. turėjo iš viso 61 tatuiruotę, o Gebeleino egiptiečių mumijose matyti odos žymės, kurios, remiantis dabartiniais tyrimais, datuojamos net kiek ankstesniu laikotarpiu. Abu radiniai aptikti skirtingose pasaulio vietose, tarp jų nėra jokių atpažįstamų sąsajų, todėl galima manyti, kad tatuiravimo menas savarankiškai atsirado keliose ankstyvosiose kultūrose, o ne paplito iš vienos vietos. Nuo seniausių radinių iki dizainų, kuriuos šiandien galima išbandyti neįsipareigojant, nusidriekusi laiko juosta padeda geriau suprasti, kiek laiko žmonės jau perteikia mintis vaizdais ant odos – tiek nuolatiniais, tiek laikinais.
Trumpai:
- Seniausia tiksliai datuota tatuiruotė priklauso ledyno mumijai Ötzi ir datuojama maždaug 3230 m. pr. Kr., tačiau ant egiptiečių Gebeleino mumijų galbūt yra dar senesnių figūrinių motyvų, sukurtų apie 3400 m. pr. Kr.
- Žodis „tattoo“ kilęs iš polineziečių žodžio „tatau“ ir į Europos kalbas pateko tik XVIII a. per kapitono Cooko keliones po Ramųjį vandenyną.
- Māori tautos žmonėms Tā Moko iki šiol glaudžiai siejasi su kilme ir socialine padėtimi. Šiai tradicijai būdinga savita technika ir simbolika, aiškiai besiskirianti nuo kitų tatuiravimo tradicijų.
- Laikinas kūno menas, pavyzdžiui, chna, yra neabejotinai toks pat senas kaip nuolatinės tatuiruotės ir jau tūkstantmečius lydi šventes bei svarbius gyvenimo įvykius.
Seniausia žinoma tatuiruotė: Ötzi ir Hauslabjocho ledyno mumija
1991 m. Ötztalio Alpėse aptikus maždaug 5300 metų senumo ledyno mumiją Ötzi, ant jo odos išryškėjo neįprastai gausus piešinys: iš viso 61 tatuiruotė, datuojama maždaug 3230 m. pr. Kr. (šaltinis: Ötzi – Wikipedia). Priešingai, nei būtų galima tikėtis iš kūno meno, žymės yra ne gerai matomose vietose, o daugiausia ant kojų, abipus apatinės stuburo dalies, taip pat kryžiaus formos žymė už dešiniojo kelio ir ant dešinės kulkšnies.
Manoma, kad jos buvo padarytos pradūrus odą kauliniu smaigaliu arba variniu yla, o į odą patekdavo suodžių pagrindo pigmentas iš židinio. Ypač daug pasako žymių vieta: daugelis jų sutampa su kūno vietomis, kuriose Ötzi buvo dėl amžiaus arba fizinio krūvio susidėvėję sąnariai. Todėl kilo prielaida, kad tatuiruotės galėjo malšinti skausmą – panašiai kaip ankstyva akupunktūros ar akupresūros forma, o ne būti vien dekoratyvios. Tai mokslinė interpretacija, pagrįsta radinio aplinkybėmis, o ne patvirtintas faktas; iki šiol nėra galutinio atsakymo, kodėl pasirinktos būtent šios vietos.
Dar senesnės? Gebeleino mumijos ir seniausios figūrinės tatuiruotės
Nors Ötzi yra geriausiai ištirtas ankstyvasis radinys, jis nebūtinai yra seniausias. Dvi predinastinės Egipto mumijos iš Gebeleino, Britų muziejuje įtrauktos į katalogą numeriais EA 32751 ir EA 32752, turi tatuiruočių, datuojamų maždaug 3400 m. pr. Kr. (šaltinis: Gebelein predynastic mummies – Wikipedia), taigi jos galbūt keliais šimtmečiais senesnės už Ötzi žymes. Motyvai išryškėjo tik po to, kai 2018 m. žurnale „Journal of Archaeological Science“ paskelbti infraraudonųjų spindulių vaizdai atskleidė figūrinius raštus ant laikui bėgant patamsėjusios odos. Remiantis dabartiniais tyrimais, tai vienos seniausių žinomų figūrinių, t. y. ne vien linijinių, tatuiruočių, išlikusių ant žmogaus odos; jei ateityje bus aprašyti senesni radiniai, toks vertinimas pasikeis.
Ötzi ir Gebeleino radiniai kartu atskleidžia tai, kas būdinga visai tatuiravimo istorijai: tatuiruočių pėdsakų rasta mumifikuotuose palaikuose daugelyje pasaulio vietų – nuo Egipto ir kai kurių Azijos regionų iki Amerikos čiabuvių kultūrų (šaltinis: Tattoo – Wikipedia). Tai leidžia manyti, kad ši praktika savarankiškai atsirado keliose vietose, o ne paplito po pasaulį iš vienos kilmės vietos.
Iš kur kilo žodis „tattoo“: nuo „tatau“ iki kapitono Cooko
Nors pati praktika labai sena, žodis, kurį šiandien vartojame jai pavadinti, palyginti nesenas. „Tattoo“ kilo iš samoa arba polineziečių žodžio „tatau“, reiškiančio maždaug „mušti“ arba „daužyti“ ir iš pradžių apibūdinusio tradicinę techniką, kuria spalva būdavo įvedama į odą (šaltinis: Tattoo – Wikipedia). Į Vakarų kalbas šis terminas pateko tik nuo 1768 m., per kapitono Jameso Cooko keliones po Ramųjį vandenyną: įgulos nariai, tarp jų botanikas Josephas Banksas, į Angliją parsivežė ir šį žodį, ir savo tatuiruotes.
Tai reiškia, kad šiandien visame pasaulyje vartojamas terminas yra palyginti nesenas XVIII a. skolinys, o pati praktika, kaip rodo ankstesni skyriai, tūkstantmečiais senesnė. Jei kyla klausimas, kodėl tatuiruotės Europoje ilgą laiką buvo tik menkai paplitęs reiškinys, šis laikotarpio tarpas tarp praktikos ir ją įvardijančio žodžio bent iš dalies paaiškina situaciją.
Daugiau nei puošmena: Tā Moko ir tatuiruočių reikšmė Māori tautai
Apie tai, kokią skirtingą reikšmę tatuiruotės gali turėti įvairiose kultūrose, pasakoja Tā Moko – tradicinis Māori tautos tatuiravimo menas Aotearoa Naujojoje Zelandijoje. Tā Moko glaudžiai siejasi su mana, arba pagarba ir dvasine padėtimi, taip pat su asmens genealogija; tradiciškai Moko gavimas žymėjo perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą ir buvo lydimas savitų ritualų (šaltinis: Tā moko – Wikipedia). Technika Tā Moko aiškiai skiriasi nuo kitų šiame straipsnyje aprašytų tatuiravimo tradicijų: oda nebuvo badoma, o tiesiogine prasme raižoma Uhi – kalteliais, gamintais, be kita ko, iš albatroso kaulų. Dėl to jos paviršius būdavo rievėtas, o ne lygus.
Tradiciškai tatuiruotės vieta taip pat aiškiai priklausė nuo lyties: vyrai Moko dažniausiai nešiojo ant veido, sėdmenų ir šlaunų, o moterys – daugiausia ant lūpų ir smakro. Taigi Tā Moko rodo, kad kai kuriose kultūrose tatuiruotės padeda išreikšti tapatybę, kilmę ir socialinę padėtį, o ne vien puošia. Šis kontekstas nusipelno pagarbos ir neturėtų būti paverstas tiesiog bet kokiu pakeičiamu raštu. Norintiems sužinoti ir apie religinį tatuiruočių aspektą, pavyzdžiui, islame, išsamesnį paaiškinimą rasite mūsų straipsnyje apie tai, kaip islamo mokslininkai vertina tatuiruotes.
Nuo seno būta ir laikinų: chna ir kitas laikinas kūno menas
Tatuiruotės nėra vienintelis būdas, kuriuo žmonės jau tūkstančius metų piešia ant odos. Nuo senovės Egipte, Artimuosiuose Rytuose ir Indijos subkontinente chna naudojama laikinai dažyti odą, plaukus ir nagus; maždaug 1680 m. pr. Kr. datuojamose sienų tapybose jau pavaizduotos taip nudažytos rankos (šaltinis: Henna – Wikipedia). Iki šiol chna tradiciškai naudojama per svarbius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, vestuves, ir tokias šventes kaip Eid arba Diwali.
Kitaip nei tatuiruotė, chna ilgainiui išnyksta savaime: dėl natūralaus odos atsinaujinimo spalva paprastai išblunka per vieną–tris savaites. Būtent tai svarbu visai kūno meno istorijai: žmonės visada rinkosi nuolatinį arba laikiną kūno meną pagal progą – tai ne pasirinkimas „arba viena, arba kita“, atsiradęs tik kartu su šiuolaikiniais produktais. Norintiems tiesiogiai palyginti chną ir šiuolaikines laikinas tatuiruotes, skirtumai išsamiai paaiškinti mūsų laikinų tatuiruočių ir chnos palyginime.
Nuo ritualo iki išbandymo: priklijuojamos tatuiruotės ir pusiau ilgalaikiai dizainai šiandien
Ilga kūno dažymo, chnos ir nuolatinių tatuiruočių istorija pirmiausia rodo viena: istoriškai visada buvo tarpas tarp „nieko“ ir „visam laikui“. Šiandieninės priklijuojamos tatuiruotės ir pusiau ilgalaikiai dizainai užpildo būtent šį tarpą, tačiau turi aiškiai apibrėžtą paskirtį: jie leidžia pamatyti, kaip konkretus motyvas, dydis ar vieta atrodytų ant jūsų odos, dar prieš priimant sprendimą. Išsamiai paaiškiname, kuo pusiau ilgalaikės tatuiruotės techniškai skiriasi nuo įprastų priklijuojamų tatuiruočių, mūsų pusiau ilgalaikių tatuiruočių vadove.
Svarbu nepamiršti ribų, kurias atskleidžia pati istorija: laikinas arba pusiau ilgalaikis dizainas parodo tik motyvą, dydį ir vietą. Jis neparodo, kaip skauda darantis nuolatinę tatuiruotę, kaip ji gyja ar kaip tiksliai atrodys po daugelio metų; tam reikėtų tikros, nuolatinės tatuiruotės. Besidomintiems asmeninę reikšmę turinčiu simboliu, kaip ir žmonėms prieš tūkstančius metų, dabartinėje kolekcijoje galima rasti, pavyzdžiui, apsaugos ir tikėjimo motyvą arba kompasą – tai pavyzdžiai, kaip šiandien galima neįsipareigojant išbandyti prasmingą vaizdinę kalbą.
Visiems, kurie po šios pažinties su istorija pradeda galvoti apie savo pirmąją nuolatinę tatuiruotę, prieš tai verta perskaityti mūsų pirmosios tatuiruotės vadovą, padedantį išsirinkti motyvą ir vietą. O jei renkantis visą rinkinį kyla klausimas, kodėl kai kurie žmonės prisiekia nelyginiu motyvų skaičiumi, atsakymą rasite mūsų straipsnyje apie prietarus, susijusius su nelyginiu tatuiruočių skaičiumi.
Išvada: nuo Ötzi iki priklijuojamos tatuiruotės
Nuo 61 Ötzi žymės, figūrinių Gebeleino mumijų motyvų ir polinezietiškos žodžio kilmės iki Tā Moko ir chnos driekiasi nenutrūkstama linija: žmonės jau daugiau nei 5000 metų naudoja savo odą tam, kad išreikštų prasmę, priklausomybę ar svarbų gyvenimo įvykį – tiek nuolatiniais, tiek laikinais ženklais. Galimybė šiandien iš pradžių neįsipareigojant išbandyti dizainą laikinų tatuiruočių kolekcijoje nėra šios istorijos lūžis, o naujausia jos stotelė.
