Jei svarstai apie pirmąją permanentinę tatuiruotę ir matei antraštes, siejančias ją su vėžiu, trumpas atsakymas toks: tatuiruotė kelia realią ir gerai dokumentuotą riziką – infekcijos, alergijos ir nenormalaus randėjimo, o ryšys su vėžiu, konkrečiai su limfoma, kol kas grindžiamas vienu tyrimu, kurio rezultatas yra ties statistinio reikšmingumo riba ir kurio autoriai patys ragina nevertinti kaip priežasties ir pasekmės ryšio. Suprasdama šių dviejų rūšių rizikos skirtumą, galėsi priimti pagrįstą sprendimą, o ne vadovautis perskaityta antrašte.
- Infekcija ir alerginė reakcija, ypač į raudoną pigmentą, yra geriausiai patvirtintos rizikos; didelę įtaką joms turi studija ir naudojamas rašalas.
- Tiksli rašalo sudėtis skiriasi priklausomai nuo prekės ženklo ir spalvos, o Europos teisės aktais tam tikri pavojingais laikomi pigmentai palaipsniui pašalinti iš rinkos.
- 2024 m. Švedijoje atliktas tyrimas nustatė silpną statistinį ryšį tarp tatuiruočių ir limfomos, bet neįrodė, kad tatuiruotės ją sukelia.
- Pasirinkusi leidimą turinčią studiją, paprašiusi patvirtinto rašalo ir žinodama, kada kreiptis į gydytoją, sumažinsi riziką, kurią gali kontroliuoti.
- Pirmiausia išbandyti laikiną arba pusiau permanentinę tatuiruotę padeda apsispręsti dėl dydžio ir vietos, bet neleidžia numatyti nė vienos iš šių rizikų sveikatai.
Žinoma ir gerai dokumentuota rizika prieš darantis tatuiruotę
Prieš aptariant klausimą apie vėžį, verta apžvelgti tai, ką tyrimai ir klinikinė praktika jau patvirtino apie tatuiruotes. Infekcija yra viena geriausiai žinomų rizikų, ir ją lemia ne vien studijos higiena: rašalas gali būti užterštas net užplombuotoje arba kaip sterilus pažymėtoje pakuotėje, dažnai dėl to, kad pigmentui skiesti naudotas nesterilus vanduo (FDA). Todėl klausti, iš kur rašalas, taip pat svarbu, kaip ir klausti, kaip sterilizuojamos priemonės.
Alerginė reakcija yra antra geriausiai dokumentuota rizika, o skirtingi pigmentai ją sukelia nevienodai: raudonas pigmentas dažniausiai sukelia nenormalias reakcijas, o suodžių pagrindu pagamintas juodas pigmentas – rečiausiai, nors ir jis nėra visiškai be rizikos (AEDV). Kadangi rašalas visam laikui lieka po oda, alerginė reakcija gali išlikti, o ne praeiti savaime; jei kartu su tatuiruota vieta pasireiškia aukšta temperatūra, šaltkrėtis arba prakaitavimas, tai gali būti sunkios infekcijos požymiai. Jai reikia gydymo, kartais – ilgalaikio gydymo antibiotikais arba hospitalizacijos (FDA).
Taip pat gali susidaryti granulomų – mažų iškilimų, atsirandančių dėl to, kad organizmas rašalą laiko svetimkūniu. Polinkį į keloidų susidarymą turintiems žmonėms tatuiruotė kelia tokią pačią nenormalaus randėjimo riziką kaip ir bet kuri kita odos žaizda (FDA). Nė vienos iš šių rizikų neįmanoma tiksliai numatyti prieš darantis tatuiruotę, tačiau jas galima sumažinti atsižvelgiant į tai, kur ir kaip nuspręsi ją pasidaryti.
Kas lemia, ar studija yra saugesnė
Kiekviena iš šių rizikų didžiąja dalimi priklauso nuo studijos, kurioje darysis tatuiruotę, rašalo kilmės ir priemonių sterilizavimo tvarkos; toliau sužinosi, ko tiksliai paklausti prieš atsisėdant į kėdę.
Kas iš tikrųjų yra rašale ir ką reguliuoja Europos Sąjunga
Tatuiruočių rašalo sudėtis nėra vienoda: ji skiriasi priklausomai nuo prekės ženklo ir spalvos, o tai iš dalies paaiškina, kodėl skirtingas rašalas kelia nevienodą riziką. Juodo rašalo pagrindą dažniausiai sudaro suodžiai, kuriuose gali būti policiklinių aromatinių angliavandenilių, o kituose spalvotuose pigmentuose gali būti sunkiųjų metalų, pavyzdžiui, kadmio, gyvsidabrio, nikelio, kobalto arba chromo; dalis raudono pigmento alerginio poveikio siejama su gyvsidabrio sulfidu, kurio yra kai kuriose sudėtyse (bendra tatuiruočių rašalo apžvalga).
Europos teisės aktais reaguota į šią sudėties įvairovę – tam tikri pavojingais laikomi pigmentai pašalinti iš rinkos: nuo 2021 m. tatuiruočių rašale draudžiama naudoti pigmentus „Blue 15:3“ ir „Green 7“, o gamintojai etiketėje privalo nurodyti pavojingas sudedamąsias dalis (bendra tatuiruočių rašalo apžvalga). Tai nepašalina viso netikrumo dėl konkretaus rašalo sudėties, tačiau yra praktinė priežastis paprašyti studijoje parodyti Ispanijoje arba Europos Sąjungoje patvirtintą rašalą ir nufotografuoti pakuotę – gamintoją, partijos numerį ir registracijos numerį. Jei vėliau kiltų problemų, šią informaciją turėsi po ranka (AEDV).
Ar tatuiruotės sukelia vėžį? Ką rodo (ir ko neparodo) neseniai atliktas tyrimas
Čia verta neskubėti. Tatuiruočių pigmento dalelės nelieka vien odoje: laikui bėgant dalis jų gali nukeliauti į limfmazgius ir juose susikaupti, o ilgalaikių tyrimų, kurie parodytų, kokį poveikį tai turi sveikatai, kol kas nepakanka (bendra tatuiruočių rašalo apžvalga). Būtent dėl šio biologinio pagrindo imta tirti, ar yra ryšys tarp tatuiruočių ir limfomos – limfinės sistemos vėžio.
Iki šiol dažniausiai cituojamas 2024 m. paskelbtas Švedijos atvejo ir kontrolės tyrimas, kuriame palyginti 1 398 limfoma sirgę žmonės ir 4 193 limfoma nesirgę žmonės. Bendras rezultatas parodė, kad kada nors tatuiruotę turėjusių žmonių sergamumo dažnio santykis buvo 1,21, o 95 % pasikliautinasis intervalas – nuo 0,99 iki 1,48 (Nielsen, Jerkeman ir Jöud, „eClinicalMedicine“, 2024). Į šį intervalą patenka reikšmė 1, reiškianti „poveikio nėra“, todėl rezultatas yra ties statistinio reikšmingumo riba ir neleidžia patikimai teigti, kad populiacijoje yra tikras ryšys, juo labiau – kad jo priežastis yra tatuiruotė.
Tame pačiame tyrime didžiausia rizika nustatyta grupėje žmonių, nuo kurių pirmosios tatuiruotės buvo praėję mažiau nei dveji metai: jų sergamumo dažnio santykis siekė 1,81 (95 % pasikliautinasis intervalas: 1,03–3,20) (Nielsen, Jerkeman ir Jöud, „eClinicalMedicine“, 2024). Patys autoriai aiškiai nurodo savo darbo ribotumus: vieno epidemiologinio tyrimo nepakanka priežastiniam ryšiui nustatyti, negalima atmesti galimybės, kad dalį rezultato paaiškina kiti neįvertinti veiksniai, be to, autoriai ragina atsargiai apibendrinti išvadas vyresniems nei 60 metų žmonėms (Nielsen, Jerkeman ir Jöud, „eClinicalMedicine“, 2024). Tai signalas, kurį verta toliau tirti, o ne galutinis atsakymas.
Kodėl tyrime tatuiruotės dydis, regis, neturėjo reikšmės
Jei ryšys būtų tiesioginis priežasties ir pasekmės ryšys, būtų galima tikėtis, kad kuo didesnis tatuiruotas odos plotas, tuo didesnė rizika. Švedijos tyrime toks ryšys nenustatytas: didesnis tatuiruotos kūno odos plotas nebuvo susijęs su didesne limfomos rizika (Nielsen, Jerkeman ir Jöud, „eClinicalMedicine“, 2024). Būtent šis dozės ir atsako ryšio nebuvimas yra viena iš priežasčių, kodėl patys tyrėjai ragina atsargiai vertinti priežastinio ryšio teiginius.
Ko paklausti studijoje ir kada kreiptis į gydytoją
Didelę dalį pirmiau aprašytos rizikos galima sumažinti konkrečiais sprendimais prieš darantis tatuiruotę ir po to. Visada rinkis studiją, turinčią leidimą ir visus reikiamus sveikatos priežiūros leidimus, ir tiesiai paklausk, kokios priemonių bei adatų sterilizavimo tvarkos ji laikosi (AEDV). Paprašyk parodyti rašalo pakuotę ir patikrink, ar rašalas patvirtintas Ispanijoje arba Europos Sąjungoje; nufotografavusi gamintoją, partijos numerį ir registracijos numerį turėsi informacijos, kuria galėsi pasinaudoti, jei vėliau pasireikštų reakcija ir reikėtų nustatyti, koks rašalas buvo naudotas (AEDV).
Jei ateityje tau reikės atlikti magnetinio rezonanso tomografiją, pasakyk, kad turi tatuiruotę: retais atvejais tyrimo metu tatuiruotoje vietoje gali būti juntamas perštėjimas arba patinimas (FDA). O jei po tatuiruotės pakiltų temperatūra, atsirastų nepraeinantis guzelis arba reakcija ne silpnėtų, o stiprėtų, nelauk, kol ji praeis savaime – kreipkis į gydytoją.
Laikinas bandymas padeda apsispręsti dėl dizaino, bet ne numatyti šią riziką
Nė viena iš pirmiau aptartų problemų neišsisprendžia iš anksto išbandžius laikiną arba pusiau permanentinę tatuiruotę, ir svarbu tai aiškiai pasakyti: toks bandymas padeda pamatyti, kaip atrodo dizainas, kokio dydžio jis geriausiai tinka ir kurioje kūno vietoje dera, bet nepadeda numatyti, ar tatuiruotę skaudės darytis, kaip gis oda, ar pasireikš alerginė reakcija ir kaip bėgant metams keisis permanentinės tatuiruotės rašalas. Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo studijos, technikos ir kiekvieno žmogaus odos. Viena iš priežasčių – skiriasi ir pats aplikavimo procesas; jei domina techninė detalė, atskirai paaiškinta, į kurį odos sluoksnį suleidžiamas permanentinės tatuiruotės rašalas.
Vis dėlto išvysti tikslų dizainą ant savo odos – tikroje vietoje ir tikro dydžio – yra naudingas žingsnis svarstant, net jei dar neatsakei į visus čia aptartus sveikatos klausimus; šiame straipsnyje apie tai, kodėl verta išbandyti tatuiruotę prieš paverčiant ją permanentine, ši mintis aptariama išsamiau. Paprastas, minimalistinis dizainas, pavyzdžiui, mažas kryželis, yra geras tokio piešinio pavyzdys, kurį galima įvertinti prieš įsipareigojant permanentinei tatuiruotei.
Jei nori apžiūrėti daugiau galimybių, kurias galima išbandyti prieš apsisprendžiant, gali peržiūrėti pirmajai tatuiruotei skirtą kolekciją. Joje rasi piešinių, padėsiančių įvertinti dydį ir vietą dar neįsipareigojus permanentinei tatuiruotei. O jei domina, kaip kuriamas „InkLabs“ naudojamas pusiau permanentinių tatuiruočių rašalas, gali perskaityti, ar pusiau permanentinės tatuiruotės saugios ir iš ko sudarytas mūsų rašalas.
Tatuiruotė nėra visiškai nerizikinga, tačiau riziką gali suprasti ir didžiąja dalimi sumažinti: infekcija ir alergija visų pirma priklauso nuo studijos ir rašalo, o klausimas apie vėžį lieka atviras – jis grindžiamas vienu statistiškai silpnu tyrimu, o ne įrodytu ryšiu. Turėdama šią informaciją gali pasirinkti leidimą turinčią studiją, užduoti tinkamus klausimus apie rašalą ir sterilizaciją bei žinoti, kada verta kreiptis į gydytoją. Jei dar sprendi dėl dizaino ar tikslios vietos, šis vadovas, kaip pasirinkti pirmosios tatuiruotės dizainą ir vietą, gali padėti ramiai apsispręsti.
