Iš tatuiruočių, įkvėptų slavų mitologijos, du dievai turi tvirčiausią pagrindą istoriniuose šaltiniuose: Perunas ir Velesas. Jų vardai paminėti X amžiaus sutartyse, užrašytose „Būtųjų laikų pasakojime“. Lesis ir vidudienė taip pat yra populiarūs motyvai, tačiau jie priklauso kitai kategorijai — tai liaudies pasakojimų dvasios, užfiksuotos tik XIX ir XX amžiuje, o ne oficialiojo panteono veikėjai. Sudėtingiau vertinti vadinamąsias slavų runas ir kolovratą: abu motyvai šiandien parduodami kaip „senovės slavų“, nors pirmasis nepatvirtintas jokiuose šaltiniuose, o antrasis turi visiškai kitokią, gerokai vėlesnę istoriją, nei leidžia spręsti jo išvaizda. Šiame straipsnyje atskiriami šie sluoksniai, kad rinkdamiesi dizainą ir vietą, kurioje jį išbandysite, galėtumėte remtis tuo, kas iš tikrųjų žinoma, o ne senovę imituojančia estetika.
- Perunas (žaibo dievas) ir Velesas (galvijų ir požemio pasaulio dievas) yra vieninteliai slavų dievai, kurių vardai patvirtinti X amžiaus rašytiniuose šaltiniuose.
- Lesis ir vidudienė yra liaudies dvasios, aprašytos tik XIX ir XX amžiaus folkloro užrašuose. Jos neturi nusistovėjusio grafinio simbolio, kokį turi Perunas.
- Internete parduodamos „slavų runos“ nėra senovinis raštas — ikikrikščioniškieji slavai neturėjo savo abėcėlės, o žinomiausias šių runų šaltinis, „Veleso knyga“, laikomas XX amžiaus klastote.
- Šešiaskiltis „Peruno ženklas“ (heksafolija), raižytas ant namų sijų kaip apsauga nuo žaibo, yra kitoks simbolis nei svastikos formos kolovratas, kurio istorija vėlesnė ir gerokai labiau ginčytina.
Ką iš tikrųjų žinome apie slavų dievus: Peruną ir Velesą
Prieš aptariant motyvus, kurių autentiškumas kelia abejonių, verta išsiaiškinti, ką apie slavų dievus sako išlikę šaltiniai — jų stebėtinai nedaug.
Perunas – žaibo, ąžuolo ir priesaikos dievas
Perunas buvo slavų dangaus ir žaibo dievas, siejamas su karu, ąžuolu ir kirviu. Jo vardas minimas ne legendoje, o diplomatiniuose dokumentuose: 907 ir 971 metų taikos sutartyse, užrašytose „Būtųjų laikų pasakojime“. Jose Rusios kunigaikščiai prisiekė būtent Perunu (šaltinis: Perunas – Vikipedija). Tai retas atvejis, kai slavų dievybę galima susieti su konkrečiu, datuotu rašytiniu paminėjimu, o ne vien su folkloru paremta rekonstrukcija.
Velesas – galvijų ir požemio pasaulio globėjas
Šiose sutartyse kartu su Perunu minimas Velesas — galvijų, požemio pasaulio ir magijos globėjas. Pagal tradiciją priesaiką sulaužiusiems žmonėms grėsė jo bausmė – gelta (šaltinis: Velesas (dievybė) – Vikipedija). Daugelį metų buvo populiari teorija, kad Perunas ir Velesas kovėsi mitinėje kovoje; ji kartota daugelyje populiarių veikalų apie slavų mitologiją. Šiuolaikiniai tyrimai šios teorijos nepatvirtina: nėra jokių tiesioginių įrodymų apie tokį susidūrimą, o su Velesu siejama gyvatė taip pat yra rekonstrukcija, o ne šaltiniuose užfiksuotas faktas (šaltinis: ten pat).
Lesis ir vidudienė: liaudies pasakojimų dvasios, ne dievai
Šie du veikėjai paieškose minimi beveik taip pat dažnai kaip Perunas, tačiau jie priklauso visai kitai kategorijai. Verta žinoti šį skirtumą prieš renkantis jiems simbolį.
Lesis: miško sargas, o ne oficialiojo panteono narys
Lesis – pavidalą keičianti miško dvasia, daugiausia žinoma iš XIX ir XX amžiuje užrašytų liaudies tikėjimų ir pasakų, o ne iš senovės religinių tekstų. Jis gali pasirodyti kaip senolis, gyvūnas ar net viesulas, todėl sunku priskirti jam vieną pastovų grafinį atributą (šaltinis: Lesis – Vikipedija). Taigi, kadangi kalbame apie žodžiu perduodamų pasakojimų veikėją, o ne politinės sutarties personažą, kiekviena lesio tatuiruotė iš esmės yra meninė interpretacija, o ne istorinio ženklo atvaizdas.
Vidudienė: įspėjimas apie karštį, o ne prakeiksmas
Vidudienė, „vidurdienio demonė“, įkūnija pavojų dirbti laukuose karščiausiu dienos metu. Įvairiais pavadinimais — čekų kalba Polednice, slovakų kalba Poluznica — ji aptinkama daugelyje slavų kalbų. Tai rodo, kad šis įspėjamasis motyvas yra bendras, o ne vieno regiono vietinė legenda (šaltinis: Vidudienė – Vikipedija). Kaip ir lesis, vidudienė neturi vieno nusistovėjusio grafinio simbolio, prilygstančio Peruno ženklui, todėl ją vaizduojantis dizainas visada iliustruoja pasakojimą, o ne atkuria konkretų dokumentuotą emblemą. Jei legendinės būtybės ir mitologijos veikėjai tau įdomesni už vietines liaudies dvasias, daugiau tokių motyvų rasi fantastikos ir mitologijos motyvų tatuiruočių vadove.
Slavų runos: populiarios internete, bet nepatvirtintos istoriškai
Paieškos sistemoje įvesk „slavų runos“ ir pamatysi dešimtis abėcėlių, siūlomų kaip senovinis slavų raštas. Tačiau ikikrikščioniškieji slavai nepaliko jokios dokumentuotos rašto sistemos. Pirmosios slavų abėcėlės — glagolica, o vėliau kirilica — atsirado tik 855 metais. Jas sukūrė Kirilas ir Metodijus krikščionių misijai, o ne vietiniams tikėjimams užrašyti (šaltinis: Slavų pagonybė – Vikipedija).
Iš kur atsirado „Veleso knyga“
Dažniausiai nurodomas „slavų runų“ šaltinis yra „Veleso knyga“ — tekstas, pristatomas kaip senovės kronika, užrašyta nežinoma abėcėle. Kalbininkai, tarp jų Andrejus Zalizniakas ir Olegas Tvorogovas, ją pripažino XX amžiaus klastote: teksto gramatika ir žodynas yra viduje nenuoseklūs ir neatitinka jokio tikro slavų kalbų raidos etapo (šaltinis: Veleso knyga – Vikipedija). Nepaisant šios išvados, šiandien dalis šiuolaikinių pagonių ją laiko šventu tekstu, o nacionalistiniai judėjimai kartais pasitelkia ją kaip tariamą senovės slavų civilizacijos didybės įrodymą (šaltinis: ten pat).
Ką tai reiškia renkantis dizainą
Tai nereiškia, kad runų stiliaus dizainai savaime yra prastas pasirinkimas. Tai reiškia tik tai, kad verta žinoti, kodėl juos renkiesi: dėl pačios estetikos ar dėl tariamo istorinio autentiškumo. Mūsų asortimente esantis Runų Kompasas pats pristatomas kaip iliustracija, įkvėpta skandinavų mitologijos, o ne slavų mitologijos, ir tai yra sąžiningas šio skirtumo pavyzdys.
Peruno ženklas ir kolovratas: du panašūs simboliai, du skirtingi kontekstai
Šešiaskiltis motyvas, vadinamas heksafolija ir etnografijoje žinomas kaip „Peruno ženklas“ arba žaibo ženklas, buvo raižomas ant trobų lubų sijų kai kuriose Lenkijos, Slovakijos, Ukrainos ir šiaurinės Rusijos dalyse kaip liaudiška apsauga nuo žaibo smūgio. Ši konkreti forma nėra svastika (šaltinis: Heksafolija – Vikipedija). Visai kitaip yra su šiuolaikiniame slavų rodnoverijoje naudojamu kolovratu: tai svastikos formos saulės ratas, toks panašus į klasikinę svastiką, kad enciklopedijos straipsnyje apie jį tiesiogiai pateikiama nuoroda į straipsnį apie svastiką. Jame taip pat aptariama, kaip naujaisiais laikais svastiką perėmė nacionalistiniai ir kraštutinės dešinės judėjimai (šaltinis: Kolovratas (simbolis) – Vikipedija). Istorikai, tokie kaip Viktoras Šnirelmanas, rodnoveriją apibūdina kaip tradiciją, kuri XX amžiuje didžiąja dalimi buvo sukurta iš naujo, o ne kaip nenutrūkstamą senovės tikėjimų tęsinį (šaltinis: Slavų neopagonybė – Vikipedija). Taigi, jei dizainą renkiesi pagal geometrinę formą, skirtumas tarp heksafolijos ir kolovrato yra daugiau nei vien estetinė įdomybė — daugiau apie tokių motyvų geometriją rasi geometrinių tatuiruočių straipsnyje.
Kaip išbandyti dizainą prieš nusprendžiant tatuiruotis visam laikui
Laikina arba pusiau permanentinė tatuiruotė leidžia įvertinti dydį, vietą ir tai, kaip konkretus simbolis atrodo ant tavo odos, prieš apsisprendžiant dėl nuolatinės tatuiruotės. Tačiau ji neparodo, kiek skaudės, kiek laiko gis ir kaip tiksliai laikui bėgant keisis tokio paties motyvo permanentinė tatuiruotė — tai visiškai kiti dalykai, kurių joks laikinas dizainas neatkuria.
Didelė ar maža vieta
Didesni plotai, pavyzdžiui, dilbis ar krūtinė, suteikia žaibo ženklui arba žaibo motyvui erdvės, kurioje detalės išlieka įžiūrimos ir iš arti, ir iš toli. Mažesnėms vietoms, pavyzdžiui, riešui ar kulkšnies sričiai, labiau tinka paprastesni linijiniai dizainai, kuriuose nereikia sutalpinti daug detalių mažame plote. Jei prieš pasirinkdamas konkretų motyvą ir vietą nori pamatyti daugiau panašaus stiliaus dizainų, peržiūrėk simbolių tatuiruočių kolekciją.
Patikrink, kuo iš tikrųjų paremtas dizainas
Prieš renkantis konkretų dizainą verta patikrinti, ar jis pristatomas kaip dokumentuoto slavų simbolio atvaizdas, ar veikiau kaip runų stiliaus arba skandinaviškos estetikos įkvėptas kūrinys, kaip anksčiau minėto Runų Kompaso atveju. Sąžiningai nurodžius, kuo dizainas paremtas, vėliau galima išvengti nusivylimo, jei istorinis autentiškumas tau iš tiesų svarbus. Bendrieji patarimai, kaip pasirinkti pirmosios tatuiruotės motyvą ir vietą, nepaisant stiliaus, pateikiami mūsų pirmosios tatuiruotės pasirinkimo vadove.
Slavų simbolika – tik vienas iš būdų renkantis dizainą atsigręžti į paveldą. Jei tave labiau domina Lenkijos istorija nei mitologija, verta paskaityti ir straipsnį apie husarų sparnų motyvą arba tekstą apie patriotinę tatuiruotę, kuriuose aptariami kiti su Lenkijos paveldu susiję simboliai. Kad ir kurią kryptį pasirinktum, į Peruną, Velesą, lesį ir vidudienę verta žvelgti su tokia pat pagarba kaip į bet kokį gyvą kultūros paveldą: ne kaip į konteksto neturinčią puošmeną, o kaip į istoriją, kurią nešioji sąmoningai.
