Husarų motyvo tatuiruotė primena vieną geriausiai žinomų Abiejų Tautų Respublikos karo istorijos puslapių, todėl prieš renkantis konkretų projektą verta sužinoti, kas iš tikrųjų buvo husarų sparnai ir iš kur kilo jų legenda. Šiame straipsnyje apžvelgiama šaltiniais pagrįsta husarų dalinio istorija, paaiškinama, kodėl istorikai vis dar nesutaria dėl sparnų paskirties ir kodėl tai nėra nustatytas faktas, taip pat parodoma, kaip šią informaciją pritaikyti konkrečiam projektui ir pasirinkti tarp žasto bei dilbio.
- Husarai buvo elitinė Abiejų Tautų Respublikos sunkioji kavalerija, šiuolaikinį sunkiai šarvuotos kavalerijos pavidalą įgavusi Stepono Batoro valdymo laikotarpiu, XVI a. antroje pusėje.
- Husarų sparnų paskirtis nėra vienareikšmiškai patvirtinta – istorikai nurodo galimą priešininkų žirgų baidymą, trukdymą užmesti lasą ir paradinę paskirtį, o dauguma išlikusių husarų šarvų apskritai neturi sparnų.
- Kircholmo mūšis (1605 m.) ir Vienos apgulties išvadavimas (1683 m.) – du mūšiai, labiausiai įtvirtinę husarų legendą, kuriuos galima minėti remiantis patikimais šaltiniais.
- Pasirinkimas tarp žasto ir dilbio daugiausia priklauso nuo to, ar norite, kad projekte atsispindėtų vienas tiesia linija pavaizduotas sparnas, ar platesnis motyvas, apgaubiantis rankos formą.
Kas buvo sparnuotieji husarai
Husarai buvo elitinė Abiejų Tautų Respublikos sunkioji kavalerija, kariuomenėje veikusi nuo XVI a. pradžios. Iš pradžių tai buvo lengvoji kavalerija, sukurta pagal serbų raitelių pavyzdį, o sunkiaja smogiamąja kavalerija ji tapo Stepono Batoro valdymo laikotarpiu, XVI a. antroje pusėje (šaltinis: Lenkijos husarai – Vikipedija). Būtent šią vėlesnę, sunkiai šarvuotą versiją šiandien siejame su sparnais ir didžiaisiais mūšiais.
Pagrindinis husaro ginklas buvo ietis – viduje tuščiavidurė, maždaug 4,5–6,2 metro ilgio – ir husarų kardas, naudotas ietį sulaužius arba jos atsisakius. Daugelis raitelių ant vieno peties taip pat dėvėjo egzotiško gyvūno kailį, dažniausiai leopardo, kuris kartu su sparnais mūšio lauke ir per paradus kūrė išskirtinį, lengvai atpažįstamą siluetą (šaltinis: Lenkijos husarai – Vikipedija).
Iš kur atsirado sparnai ir ką jie iš tikrųjų reiškė
Sparnų ir gyvūnų kailių mada į Abiejų Tautų Respubliką greičiausiai atkeliavo dėl Osmanų imperijos įtakos, o dokumentais patvirtintas šio stiliaus naudojimas Lenkijos kavalerijoje siekia maždaug XVI a. vidurį, įskaitant Stepono Batoro vykdytos karių verbavimo kampanijos laikotarpį (šaltinis: Apie husarų sparnus – Krokuvos nacionalinis muziejus). Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas husaras kiekviename mūšyje dėvėjo sparnus – ši detalė dažnai pasimeta supaprastintuose pasakojimuose apie husarus.
Istorikai vis dar ginčijasi, kam iš tikrųjų buvo skirti sparnai. Tarp teorijų minimas priešininkų žirgų baidymas plunksnų keliamu triukšmu ir judesiu, trukdymas totorių kovos stiliumi kovojantiems raiteliams užmesti lasą, taip pat vien ceremoninė paskirtis – puošmena, naudota per paradus ir laidotuves, kai husarų dalinio vaidmuo tapo vis reprezentatyvesnis. Svarbu tai, kad dauguma išlikusių husarų šarvų apskritai neturi sparnų, o sparnus turintys išlikę egzemplioriai daugiausia datuojami XVIII a. (šaltinis: Apie husarų sparnus – Krokuvos nacionalinis muziejus). Šaltiniai lenkų kalba patvirtina tas pačias teorijas ir pateikia tikslią ginkluotės terminiją: ietis, karacena (paradiniai šarvai, kuriuos daugiausia dėvėjo vadai), šarvai ir husarų kardas (šaltinis: Husarai – Vikipedija). Šiuos terminus verta žinoti, jei tatuiruotės projektu norite pavaizduoti konkretų ginkluotės elementą, o ne vien bendrą sparnų asociaciją.
Du mūšiai, sukūrę legendą: Kircholmas ir Viena
Iš dešimčių mūšių, kuriuose dalyvavo husarai, du dažniausiai minimi kalbant apie šį dalinį, nes yra gerai dokumentuoti ir jų duomenis lengva patikrinti šaltiniuose.
Kircholmo mūšis (1605 m.)
1605 m. rugsėjo 27 d. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, turėjusi apie 3 600 karių, iš kurių apie 2 600 buvo raiteliai, sutriuškino beveik tris kartus didesnę, beveik 10 868 karių turėjusią Švedijos kariuomenę. Švedų kavalerija buvo sutriuškinta praėjus maždaug 30 minučių nuo husarų puolimo pradžios, todėl Kircholmo mūšis tapo vienu dažniausiai minimų šio dalinio veiksmingumo pavyzdžių (šaltinis: Kircholmo mūšis – Vikipedija).
Vienos apgulties išvadavimas (1683 m.)
1683 m. rugsėjo 12 d. karalius Jonas III Sobieskis vadovavo daliai bendro maždaug 18 000 raitelių puolimo. Raiteliai nusileido nuo Kahlenbergo kalvų, pralaužė Osmanų kariuomenės linijas ir nutraukė Vienos apgultį. Šis puolimas vadinamas didžiausiu kavalerijos puolimu istorijoje – tai parodo įvykio mastą, o ne vien simbolinę jo reikšmę Lenkijos karo istorijai (šaltinis: Vienos mūšis – Vikipedija).
Ką šiandien simbolizuoja husarų tatuiruotė
Daugeliui žmonių, nešiojančių tokią tatuiruotę, šis motyvas šiandien pirmiausia reiškia ryšį su lenkų paveldu ir atsparumą, o ne tiesioginę karinę deklaraciją. Vis dėlto šis motyvas remiasi tikra nacionaline ir karine istorija, todėl nusipelno tokio pat konteksto ir atidumo kaip bet kuris kitas paveldo simbolis, o ne turėtų būti laikomas beprasmiu, bendro pobūdžio patriotiniu papuošalu.
Jei domina kiti Lenkijos patriotiniai simboliai, baltasis erelis ir Kovojančios Lenkijos inkaras turi atskirą istoriją, apie juos rašome atskirame straipsnyje apie patriotines tatuiruotes. O jei jums artimesnis ankstesnis, ikikrikščioniškasis paveldo klodas, tokius motyvus kaip Perkūnas ar slavų runos rasite straipsnyje apie slavų tatuiruotes – tai kitas laikotarpis ir kita simbolika nei husarų.
Projekto elementai: sparnai, ietis, šalmas
Žinant istoriją lengviau sąmoningai pasirinkti, kuriuos husarų ginkluotės elementus perkelti į tatuiruotės projektą. Sparną galima stilizuoti, pavyzdžiui, pavaizduoti kaip plunksnų vėduoklę arba geometrinę formą, arba stengtis atkurti jį kuo tiksliau – abiem atvejais nuoroda išlieka aiški, neapsimetant, kad tai muziejinė rekonstrukcija.
Viena ieties ar kardo linija aiškiai nurodo pagrindinį dalinio ginklą ir neapkrauna mažesnio projekto papildomomis detalėmis. Išsamesni šarvai ar šalmas geriau tinka didesniam odos plotui, o mažesnė tatuiruotė paprastai geriau įskaitoma, kai sutelkiama vien į sparną.
Jei norite didesnio ir sudėtingesnio išdėstymo, sparno, sujungto su akimi ar kitu simboliniu elementu, motyvas parodo, kaip tokia forma atrodo didesniu masteliu, pavyzdžiui, ant peties ar nugaros.
Prieš apsisprendžiant dėl nuolatinės tatuiruotės taip pat verta peržiūrėti bendrą pirmosios tatuiruotės vadovą, kuris padeda susidėlioti mintis renkantis piešinį ir vietą, prieš pereinant prie konkrečiai husarams būdingų detalių.
Žastas ar dilbis: kaip pasirinkti vietą
Plokščia, pailga dilbio forma puikiai tinka vienam sparnui arba sparno ir ieties linijos kompozicijai, nes žiūrint į ranką iš priekio toks motyvas aiškiai matomas. Tai taip pat vieta, kurią lengva parodyti arba paslėpti pagal aplinkybes – tai gali būti svarbu renkantis pirmą didesnį tokio pobūdžio projektą.
Apvalesnė žasto forma labiau tinka išsamesniam projektui su abiem sparnais, ypač jei norite, kad motyvas sektų natūralią rankos kreivę, o ne tiesiog gulėtų ant plokščio paviršiaus. Išsamesnėms kompozicijoms su šalmu ar šarvų fragmentu paprastai reikia šiek tiek daugiau vietos, kad detalės išliktų aiškios.
Laikina arba pusiau ilgalaikė tatuiruotė leidžia palyginti abi vietas ir skirtingus dydžius prieš apsisprendžiant dėl didesnio, išsamesnio projekto – taip galima išbandyti patį piešinį, jo mastelį ir vietą, bet ne nuspėti, kaip tiksliai oda atrodys, gis ar reaguos į nuolatinę tatuiruotę. Daugiau apie tai, kaip kinta ir blunka pusiau ilgalaikių tatuiruočių rašalas, rasite straipsnyje apie tai, kaip veikia pusiau ilgalaikės tatuiruotės, o visą žasto ir dilbio piešinių apžvalgą – laikinų tatuiruočių ant žasto ir dilbio vadove. Jei konkrečiai domina dilbis, verta peržiūrėti ir laikinų tatuiruočių ant dilbio kolekciją, kur rasite daugiau panašaus mastelio motyvų.
Apibendrinimas
Husarai – dalinys, turintis turtingą ir gerai dokumentuotą istoriją, tačiau sparnai, su kuriais juos labiausiai siejame, iš tikrųjų yra istorikų ginčų objektas, o ne viena nustatyta karinė specifikacija. Įvairiomis formomis šis dalinys gyvavo dar ilgą laiką, nors šaltiniuose nurodomos skirtingos tikslios jo galutinio išformavimo datos, todėl apie husarų pabaigą geriau galvoti kaip apie laipsnišką saulėlydį, o ne vieną konkrečią datą. Šių niuansų – diskusijų apie sparnus, tokių konkrečių mūšių kaip Kircholmas ir Viena bei tikslios ginkluotės terminijos – išmanymas padeda sukurti tatuiruotę, kurioje pagerbiama ši istorija, o ne remiamasi supaprastinta asociacija. Visa kita – tai sprendimas dėl motyvo mastelio ir dėl to, ar jis geriau tiks ant dilbio, ar ant žasto.
