Tatuiruotė su runa Vokietijoje nėra savaime draudžiama, o erelio motyvas taip pat automatiškai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Pagal § 86a StGB baudžiama tik už tam tikrų organizacijų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai arba uždraustos, atpažinimo ženklus – ne už tokią vaizdų kategoriją kaip „runa“ ar „erelis“. Norintieji Vegvísir, Valknut ar visos runų abėcėlės paprastai renkasi motyvus, kurie niekaip nesusiję su keliais ženklais, kuriems iš tiesų taikomas šis įstatymas. Šiame straipsnyje paaiškinama, kam taikomas § 86a StGB, kurie simboliai iš tiesų kelia riziką ir kodėl įprasti šiaurietiški motyvai dažniausiai nekelia problemų. Šis straipsnis nepakeičia individualios teisinės konsultacijos.
- Įstatymas taikomas organizacijų ženklams, o ne vaizdų motyvams: § 86a StGB draudžia konkrečių uždraustų grupių atpažinimo ženklus, o ne runas ar erelius kaip kategoriją.
- Trys simboliai, keliantys realią riziką: vilko kablis, SS pertvarkyta Odal runa ir „Juodoji saulė“ teismuose nuolat pripažįstami organizacijų atpažinimo ženklais.
- Federalinis erelis problemų nekelia: 1919 m. jis sąmoningai atskirtas nuo vėlesnio imperatoriškojo erelio su svastika ir yra dabartinis, visiškai leidžiamas valstybės simbolis.
- Vegvísir, Valknut ir runų abėcėlė turi savitą istoriją: jų ištakos siekia islandų liaudies magiją arba istorinį vikingų laikų raštą, neturintį sąlyčio su nacionalsocialistine simbolika.
Ką iš tikrųjų draudžia § 86a StGB
§ 86a StGB numato baudžiamąją atsakomybę už antikonstitucinių ir teroristinių organizacijų atpažinimo ženklų platinimą arba viešą naudojimą. Tai vėliavos, emblemos, uniformų dalys, šūkiai, sveikinimosi gestai ir ženklai, kuriuos galima supainioti su tokiais atpažinimo ženklais. Pažeidėjui gresia laisvės atėmimas iki trejų metų arba bauda (šaltinis: § 86a StGB, gesetze-im-internet.de).
Svarbu tai, į ką nurodo įstatymas: į konkretų organizacijos, kuri nurodyta § 86 ir yra uždrausta arba paskelbta prieštaraujančia konstitucijai, atpažinimo ženklą. Runa kaip rašto ženklas nėra organizacijos atpažinimo ženklas, o erelis kaip heraldinis motyvas – taip pat. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuomet, kai ženklas iš tiesų priskiriamas konkrečiai grupei arba gali būti su jos ženklu supainiotas. Šis skirtumas paaiškina, kodėl tolesniuose skyriuose runos ar ereliai nenagrinėjami kaip bendros kategorijos, o aptariami atskiri, konkrečiai įvardyti ženklai.
Ribinius atvejus galiausiai įvertina teismai, atsižvelgdami į kiekvieną konkretų atvejį: kaip ženklas pavaizduotas, kokiame kontekste jis rodomas ir ar jį galima supainioti su iš tiesų uždraustu atpažinimo ženklu. Šiame straipsnyje pateikiamas istorinis ir teisinis kontekstas, tačiau jis nepakeičia konkretaus atvejo vertinimo, kurį atliktų advokatė ar advokatas.
Kokie runų ir vikingų simboliai iš tiesų kelia riziką
Vilko kablis iš pradžių buvo viduramžių spąstai vilkams gaudyti, o vėliau šis ženklas pateko į daugelį miestų ir šeimų herbų. Nacionalsocializmo laikotarpiu kelios SS divizijos, tarp jų divizija „Das Reich“, vilko kablį pasirinko savo skiriamuoju ženklu, o vėliau šį simbolį vėl perėmė kraštutinių dešiniųjų grupuotės. Todėl teismai dažniausiai vilko kablį pripažįsta baudžiamuoju atpažinimo ženklu pagal § 86a StGB (šaltinis: Vilko kablis, Wikipedia). Vis dėlto vienas Brandenburgo aukštesnysis apygardos teismas pripažino, kad ta pati forma teisėtai tebenaudojama savivaldybių herbuose ir Bundesvere, taigi ir šiuo atveju vertinimas priklauso nuo konkretaus konteksto, kuriame ženklas pasirodo.
Odal runa, 24-oji ir paskutinė senesniojo futharko raidė, iš pradžių reiškia „paveldėtą nuosavybę“ ir yra įprasta istorinio runų rinkinio dalis. Problema yra ne pati runa, o SS pertvarkytas jos variantas, kurį SS Rasės ir gyvenviečių pagrindinis biuras sukūrė kaip tokių organizacijų kaip Hitlerjugendas ir 7-oji SS kalnų divizija emblemą. Teisinė reikšmė siejama su šia konkrečia tam tikrų organizacijų emblema, o ne su istorine runa kaip tokia (šaltinis: Odal runa, Wikipedia).
„Juodoji saulė“ (dar vadinama saulės ratu) kilo iš grindų ornamento, įrengto SS pilyje Vėvelsburge 1938–1943 m. Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio šis simbolis paplito neonacių ir dešiniųjų ezoterikų aplinkose kaip svastikos pakaitalas (šaltinis: Juodoji saulė, Wikipedia). Dėl šios istorijos tai vienas iš ženklų, dėl kurių tatuiruotės motyvas kelia rimtų teisinių klausimų, net jei formaliai tai nėra svastika.
Kodėl „tas pats“ simbolio kontūras gali būti vertinamas skirtingai
Visi trys pavyzdžiai atskleidžia tą patį dėsningumą: forma egzistavo dar iki nacionalsocializmo, konkreti organizacija ją perėmė kaip emblemą arba specialiai tam pertvarkė, o būtent šis ryšys su organizacija, ne pati geometrinė forma, lemia baudžiamąją atsakomybę pagal § 86a StGB. Todėl vilko kablis miesto herbe gali būti leidžiamas, o ta pati forma, naudojama kaip emblema aiškiai kraštutinių dešiniųjų kontekste, – ne; dėl tos pačios priežasties įstatyme atskiriama istorinė Odal runa nuo SS varianto. Taigi vertinant tatuiruotės eskizą svarbu, koks konkretus ženklas ir kokios jo atsiradimo bei naudojimo aplinkybės turimos omenyje, o ne vien tai, kaip atrodo galutinis motyvas.
Imperatoriškasis erelis, federalinis erelis ir esminis jų skirtumas
Erelis kaip valdžios simbolis žinomas dar nuo Romos legionų vėliavų ir nuo tada buvo vaizduojamas Šventosios Romos imperijos, Vokietijos imperijos ir Veimaro Respublikos herbuose – gerokai anksčiau, nei apskritai atsirado nacionalsocializmas. Taigi erelis yra plačiai paplitęs istorinis heraldinis motyvas, o ne vienos konkrečios organizacijos atpažinimo ženklas.
1935 m. nacionalsocialistinė valstybė įvedė atskirą valstybinį erelį, kuriame erelis buvo sujungtas su svastika ąžuolo vainike. Būtent šis erelio ir svastikos derinys paverčia ženklą atpažinimo ženklu pagal § 86a StGB, o ne pats erelis (šaltinis: Imperatoriškasis erelis, Wikipedia).
Dabartinis federalinis erelis buvo sukurtas dar 1919 m., sąmoningai taip, kad aiškiai skirtųsi nuo ankstesnio monarchinio imperatoriškojo erelio, ir vėliau plėtojosi nepriklausomai nuo nacionalsocialistinio laikotarpio valstybinio erelio. Tai paprastas heraldinis erelis be svastikos, dabartinis Vokietijos Federacinės Respublikos valstybės simbolis, kurį naudoti teisiškai visiškai leidžiama. Taigi klausimai apie „vokišką erelį“ ar „federalinį erelį kaip tatuiruotę“ susiję su motyvu, kuris aiškiai skiriasi nuo nacionalsocialistinio erelio ir svastikos derinio.
Kodėl Vegvísir, Valknut ir runų abėcėlė dažniausiai nekelia problemų
Vegvísir yra islandiškas galdrastafur (stebuklingas ženklas), pirmą kartą užfiksuotas 1860 m. Huld rankraštyje. Tikėta, kad jis padeda keliautojui audros metu nepasiklysti. Išlikusi ženklo istorija neturi sąlyčio su nacionalsocialistine simbolika (šaltinis: Vegvísir, Wikipedia). Kataloge esantis dizainas Vegvísir vaizduoja būtent šį motyvą kaip savarankišką apsauginį simbolį su aštuoniomis į runas panašiomis atšakomis.
Visa runų abėcėlė, pavaizduota dizaino Runų abėcėlė, atlieka istorinės rašto sistemos funkciją: joje pavaizduota senesniojo futharko ženklų seka, kaip lotyniška abėcėlė yra raštas, o ne konkrečios grupės simbolis. Būtent ši rašto arba dekoratyvinio kultūrinio motyvo funkcija skiria abėcėlės runą nuo pavienio ženklo, naudojamo kaip organizacijos emblema, pavyzdžiui, SS varianto Odal runos.
Valknut – motyvas iš trijų persipynusių trikampių – veikia pagal tą pačią logiką: jis priklauso šiaurietiškajai mitologijai, siejamai su Odinu, ir yra siejamas su gyvenimu, mirtimi bei likimu, tačiau tai nesukuria jokio ryšio su uždrausta organizacija. Taip pat ir dizainas, pavyzdžiui, Šiaurinis skrydis, kuriame Vegvísir derinamas su erelio sparnais ir dviem varnais, pagal šį vertinimą problemų nekelia: nei atskiri elementai, nei jų derinys neatitinka jokio žinomo organizacijos atpažinimo ženklo.
Kaip saugiai apsispręsti, nors čia neteikiama teisinė konsultacija
Teisiškai vertinant svarbu ne vien motyvo kontūras. Ta pati forma vertinama kitaip, kai ji naudojama kaip istorinis raštas, savivaldybės herbas ar asmeninis šiaurietiškos mitologijos motyvas, nei tuomet, kai ja akivaizdžiai atkuriama organizacijos emblema arba ji derinama su kita kraštutinių dešiniųjų vaizdine simbolika. Šiame straipsnyje aprašyti pavyzdžiai – Vegvísir, Valknut ir dekoratyvi runų abėcėlė – pagal dokumentuotą jų istoriją neabejotinai priklauso pirmajai kategorijai.
Kada iš tiesų reikėtų pasitarti su advokate ar advokatu
Jei eskize aiškiai atkuriama konkreti žinomos uždraustos organizacijos emblema, pavyzdžiui, SS variantas Odal runos, atitinkamame kontekste vaizduojamas vilko kablis ar Juodoji saulė, o ne tiesiog „runa“ apskritai, būtent tokiu atveju reikėtų kreiptis į advokatę ar advokatą, o ne pasikliauti tokia apžvalga kaip ši. Atsižvelgiant į konkretų atvejį, § 86a StGB gali būti taikomas ir stilizuotiems arba pakeistiems žinomo atpažinimo ženklo variantams.
Renkantis įprastus šiaurietiškus motyvus iš šio straipsnio, verta imtis kitokio, visiškai praktinio žingsnio: prieš priimant galutinį sprendimą pirmiausia namuose užklijuoti laikiną arba pusiau ilgalaikę tatuiruotę ir įvertinti tikslias linijas, dydį bei vietą ant savo odos. Atskirame vadove paaiškinama, kaip tinkamai pasirinkti motyvą ir jo vietą. Besidomintieji šiaurietiškais ir mitologiniais motyvais daugiau informacijos ras fantazijos ir mitologijos tatuiruočių apžvalgoje, o norintiesiems sužinoti apie kitų tatuiruočių motyvų teisinius aspektus susijusi tema aptariama straipsnyje Tatuiruotės, susijusios su organų donoryste, ir svarbūs teisiniai aspektai. Visą katalogo vikingų kolekciją sudaro Vegvísir, Valknut ir runų dizainai, todėl galima tiesiogiai palyginti skirtingus variantus.
