Amazighų tatuiruotė – tai tradicinės amazigų moterų veido ir rankų tatuiruotės; šios moterys dažnai vadinamos ir berberėmis. Tradicija paplitusi Maroke, Alžyre, Tunise ir Libijoje. Ši praktika gyvavo dar prieš islamui pasiekiant Šiaurės Afriką ir šimtmečius buvo perduodama iš vienos moterų kartos kitai. Žinomiausia jos forma – siyala: vertikali linija nuo apatinės lūpos per smakrą, dažnai papildyta taškeliais, rombais, kryželiais ar palmės lapus primenančiais motyvais. Ženklai saugojo nuo blogos akies, žymėjo gyvenimo tarpsnius, pavyzdžiui, amžių, kai galima tekėti, ir santuoką, taip pat reiškė gentinę tapatybę ir grožį. Šiandien tradicija beveik išnykusi: ji išlikusi beveik vien ant moterų, gimusių maždaug iki 1955 m., veidų; nuo 2000-ųjų vyksta nedidelis atgimimas, kurį skatina patys amazigai.
- Amazigų tatuiruotės – dokumentuota ikislaminė Šiaurės Afrikos moterų tradicija, o ne šiuolaikinis išradimas.
- Simboliai atliko plačiai pripažintas funkcijas: saugojo, žymėjo gyvenimo tarpsnius ir gentinę tapatybę. Tačiau tyrėjai įspėja, kad nekintamas principas „vienas ženklas – viena reikšmė“ pernelyg supaprastina tikrovę.
- Praktika beveik išnyko dėl kelių susikaupusių veiksnių, įskaitant urbanizaciją, švietimą, politiką ir besikeičiantį grožio idealą, o ne dėl vienos priežasties.
- Tifinago raštas, arabų kaligrafija ir chamsos ranka – trys atskiros tradicijos, dažnai suplakamos į vieną su „berberų simboliais“.
- Jei jus traukia estetika, galite rinktis aiškiai bendro pobūdžio geometrinį piešinį, o ne kopijuoti konkretų kultūriškai reikšmingą motyvą.
Kas yra amazigų tatuiruotės?
„Amazigh“ – pačių šios tautinės grupės vartojamas pavadinimas, o daugiskaita „Imazighen“ reiškia maždaug „laisvi žmonės“. Šiame straipsnyje vartojamas ir žodis „berberai“, nes jo ieškoma Nyderlanduose ir Belgijoje, tačiau šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje pirmenybė teikiama žodžiui „amazigai“. Tatuiruočių tradiciją puoselėjo moterys iš Maroko, Alžyro, Tuniso ir Libijos – šis regionas bendrai vadinamas Magribu. Tradicija siekia laikus gerokai prieš islamo atėjimą į šį kraštą (šaltinis: Amazigh (Berber) Tattooing: The Women's Facial and Hand Marks of the Maghreb – Tattoo History Atlas).
Ženklus paprastai išraižydavo vyresnės giminaitės arba keliaujančios specialistės, adata ar dygliu į odą įtrindamos suodžius ir augalinę dervą. Taip atsirasdavo siyala – būdinga vertikali linija ant smakro, kartais papildyta taškeliais, rombais, kryželiais arba žuvies ašakų bei palmės lapų raštais. Būtent technikos, vietos ant kūno ir pasikartojančių formų derinys išskiria šią praktiką iš kitų to paties regiono kūno puošybos būdų, pavyzdžiui, chna.
Ką iš tikrųjų reiškia simboliai (ir kas (kol kas) nėra aišku)
Tyrėjai nurodo įvairias plačiai pripažintas šių ženklų funkcijas: saugoti nuo blogos akies ir piktųjų dvasių, žymėti brendimą ir amžių, kai galima tekėti, vaisingumą, gydymą, gentinę ar regioninę tapatybę bei grožį. Ženklai buvo išdėstomi pagal savitą logiką: telkėsi aplink burną, tarp antakių, prie smilkinių ir ant rankų – vietose, kurios laikytos dvasiškai pažeidžiamomis (šaltinis: Tattoo History Atlas).
Dažnai minimi motyvai – saulė, stilizuota kurapkos akis ir grandinėlių raštai. Berberų kultūroje kurapka buvo laikoma grakštumo ir grožio simboliu, o paukščio akis reiškė nuolatinį pavojaus buvimą (šaltinis: Partridge eyes and stars: Traditional tattoos of Amazigh, Bedouin and Kurdish women – Middle East Eye). Papildomą žinią galėjo perteikti ir ženklo vieta: linija ant smakro galėjo rodyti sužadėtuves, o ženklas ant nosies galiuko – santuoką arba vaiko netektį. Taigi reikšmę turėjo ne vien pats motyvas, bet ir jo vieta ant kūno.
Būtent čia verta būti atsargiems. Tyrėjai, tokie kaip Searight (1984) ir Becker (2006), atkreipia dėmesį, kad internete pateikiami sąrašai, kuriuose kiekvienam motyvui priskiriama viena tiksli reikšmė, tikrovę vaizduoja pernelyg tvarkingai. Reikšmės skyrėsi priklausomai nuo regiono ir dažnai persidengdavo: tas pats raštas vienai šeimai galėjo reikšti viena, o kitai – ką kita. Todėl griežtam sąrašui „šis simbolis reiškia tai“ nederėtų suteikti patikimo istorinio fakto statuso, kad ir kaip patraukliai toks sąrašas atrodytų.
Kodėl tradicija beveik išnyko
Ši praktika gyvavo daugiau nei tūkstantį metų islamo valdymo laikotarpiu, o XX a. jos paplitimas smarkiai sumažėjo. Tad paaiškinimas „islamas tai uždraudė“ neatskleidžia viso vaizdo: tikrasis nuosmukis prasidėjo gerokai vėliau ir buvo daugiasluoksnis, nei leidžia manyti šis vienas sakinys.
Vienu metu veikė kelios permainos. Urbanizacija ir mergaičių švietimas pakeitė daugelio moterų kasdienybę; ką tik nepriklausomybę įgijusių valstybių politika marginalizavo viešas amazigų tapatybės apraiškas; XX a. religinės reformos pamokslininkai pasisakė prieš šią praktiką; chna tapo priimtina laikina alternatyva, nesukėlusia visuomeninės įtampos, kurią kėlė nuolatiniai veido ženklai; be to, keičiantis grožio idealui, veido tatuiruotės vis dažniau imtos laikyti kaimiškomis ar senamadiškomis (šaltinis: Tattoo History Atlas). Nė vienas iš šių veiksnių atskirai nepaaiškina nuosmukio, tačiau kartu jie sudaro nuoseklų vaizdą.
Šiandien ši praktika išlikusi beveik vien ant moterų, gimusių maždaug iki 1955 m., veidų. Nuo 2000-ųjų vyksta nedidelis atgimimas, daugiausia diasporoje ir miestų Maroke, kurį skatina patys amazigai. Šis atgimimas pirmiausia susijęs su tapatybe ir estetika, o ne su pirminės apsauginės ar ritualinės ženklų funkcijos atkūrimu.
Amazigų ženklai, tifinagas ir chamsa: skirtingos istorijos
Ieškant „berberų simbolių“, netrukus aptinkamas ir tifinago raštas. Tifinagas – atskira rašto sistema, kilusi iš senovės libių ir berberų abėcėlės, vartojama berberų kalboms užrašyti. Arabams užkariavus Magribą, didžiojoje Šiaurės Afrikos dalyje arabų raštas išstūmė libių ir berberų bei lotynišką raštus (šaltinis: Tifinagh – Wikipedia).
Šiuolaikiniame amazigų tapatybės judėjime tifinago raidės iš tiesų naudojamos kaip modernus paveldo simbolis, pavyzdžiui, vėliavose, ant pastatų fasadų ir papuošalų. Tačiau istorinių įrodymų, kad pačios tifinago raidės kadaise buvo naudojamos kaip tatuiruočių motyvai, nedaug. Taigi tai daugiausia šiuolaikinis pasirinkimas, o ne dokumentuota senovės praktika – šie dalykai dažnai painiojami.
Arabų kaligrafija – visai kita istorija: tai puošnus raštas, kuriuo rašomas Koranas ir kiti religiniai tekstai. Ji susiformavo islamo tradicijoje ir glaudžiai susijusi su religiniais tekstais. O tifinagas yra kalbinė rašto sistema, neturinti religinės reikšmės ir atsiradusi anksčiau nei islamas šiame regione. Taigi ieškantys „berberų simbolių“ ir aptikę arabų kaligrafiją iš tiesų mato visiškai atskirą tradiciją, kuri tiesiog paplitusi tame pačiame regione.
Trečias ženklas, dažnai priskiriamas „berberų simboliams“, yra chamsa: rankos formos amuletas, dar vadinamas khmisa, o berberų kalba – „afus“ („ranka“). Chamsą naudoja Magribo žydų, musulmonų ir krikščionių bendruomenės; ji simbolizuoja apsaugą nuo blogos akies. Pavadinimas „Fatimos ranka“ nėra pirminė arabiška sąvoka, tai Prancūzijos kolonijiniu laikotarpiu atsiradęs vardas (šaltinis: Hamsa – Wikipedia). Taigi chamsa priklauso atskirai tradicijai, o ne šiame straipsnyje aptariamoms veido ir rankų tatuiruotėms.
Pasisemkite įkvėpimo pagarbiai, nekopijuodami tradicijos
Atskyrus konkrečius dokumentuotus amazigų motyvus nuo jų kultūrinio ir dvasinio konteksto, prasminga ir iki šiol gyva istorija lengvai paverčiama vien dekoratyviu paveikslėliu. Dabartinį atgimimą skatina patys amazigai – tai kultūrinio susigrąžinimo forma, o būtent ši teisė į savo paveldą suteikia atgimimui prasmę.
Jei jus labiausiai traukia vizualinė kalba, plonos linijos ir geometrinė kompozicija, o ne konkretus sakralus motyvas, galite rinktis aiškiai bendro pobūdžio geometrinį piešinį. Jis nepateikiamas ir neparduodamas kaip dokumentuoto amazigų simbolio reprodukcija, o tiesiog tampa savitu estetiniu pasirinkimu toje pačioje plačioje geometrinių stilių grupėje.
Laikina tatuiruotė pirmiausia leidžia išbandyti tokio geometrinio piešinio vietą ir dydį prieš svarstant apie nuolatinę tatuiruotę; plonų linijų piešiniai tam ypač tinka. Tačiau toks išbandymas nieko nepasako apie tai, kaip atrodytų, jaustųsi, gytų ar bluktų tikra, nuolatinė to paties stiliaus tatuiruotė; laikinos ir nuolatinės tatuiruotės skirtumas apima daugiau nei vien jų trukmę. Jei prieš apsispręsdami norėtumėte su piešiniu pagyventi ilgiau nei kelias dienas, taip pat galite pasidomėti, kaip veikia pusiau ilgalaikės tatuiruotės. O jei dar svarstote, kurioje vietoje ir kiek matomą piešinį rinktis, praktinių gairių rasite straipsnyje apie pirmąją tatuiruotę ir į ką reikėtų atsižvelgti.
Toks požiūris – pirmiausia sąžiningai paaiškinti istoriją ir tik tada aptarti estetiką – taip pat tinka ir kitiems nacionaliniams bei kultūriniams simboliams. Nyderlandų simboliai, tokie kaip tulpė ir Delfto mėlynoji keramika, turi visai kitokią istoriją, tačiau kelia tą patį klausimą: ką pasakojate apie vaizdo kilmę ir ką perimate kaip dekoratyvinį elementą?
Taigi amazigų tatuiruotė nėra nekintamas simbolių sąrašas su iš anksto nustatytomis reikšmėmis. Tai šimtmečius gyvavusios, beveik išnykusios moterų tradicijos pėdsakas, kurį šiandien vėl puoselėja žmonės, kuriems ji priklauso. Pažinti šią istoriją – pirmasis žingsnis. Rinktis savitą, bendro pobūdžio geometrinį piešinį, o ne kopijuoti konkretų motyvą – būdas pasisemti įkvėpimo pagarbiai.
