Vikingų tatuiruotė: skandinavų simboliai, runos ir klaidos, kurių vengti

Vikingų tatuiruotėse beveik visada vaizduojami keli konkretūs motyvai: Toro kūjis (Mjölnir), Valknut, Vegvísir, Odino varnai arba runų įrašas. Kiekvienas jų pasakoja skirtingą istoriją, ir ne visi siekia pačius vikingų laikus. Pavyzdžiui, Vegvísir nerandamas jokiuose šaltiniuose, ankstesniuose nei XIX^e amžius, nors dažnai pristatomas kaip senovinis šiaurietiškas kompasas. Žinant tikrąją kiekvieno simbolio kilmę dar prieš jį pasirenkant, galima išvengti dviejų dažnų nusivylimų: nešioti motyvą, parduodamą kaip vikingų laikų, nors jis atsirado vėliau, ir išsitatuiruoti runų įrašą, kurio pavertimas raidėmis neatitinka jokio įskaitomo teksto.

• Mjölnir yra archeologiškai geriausiai dokumentuotas vikingų motyvas: visoje Šiaurės Europoje rasta apie tūkstantį kūjo formos pakabukų.
• Valknut iš tiesų vaizduojamas ant vikingų laikų akmenų ir laidojimo reikmenų, tačiau dabartinis jo pavadinimas yra šiuolaikinis; nežinoma, kaip jis buvo vadinamas anuomet.
• Nors Vegvísir dažnai vadinamas „vikingų kompasu“, iš tikrųjų jis kilęs iš XIX^e amžiaus islandiško rankraščio, parašyto praėjus keliems šimtmečiams po vikingų laikotarpio.
• Runų įrašo negalima išversti iš prancūzų kalbos raidė po raidės: runos perteikia garsus, o ne rašybą, todėl verta rinktis jau patikrintą motyvą, o ne individualiai sukurtą frazę.

Mjölnir, Toro kūjis

Toro kūjis yra dažniausiai archeologinėse vietovėse randamas vikingų simbolis, todėl tai patikimas istorinis motyvas, o ne vien serialo vaizdinys. Skandinavijoje, Anglijoje, šiaurės Vokietijoje, Baltijos šalyse ir Rusijoje aptikta apie tūkstantį kūjo formos pakabukų (šaltinis: Mjölnir, Vikipedija). Toks paplitimas daug pasako apie jo vietą kasdieniame gyvenime ir nesutampa su įvaizdžiu, kad tai buvo vien karybai skirtas ginklas.

Pakabukas taip pat atliko religinio ženklo ir talismano funkciją, ypač per vestuves, o jo populiarumas išaugo tuo metu, kai tuose pačiuose regionuose ėmė plisti kryžiaus formos krikščioniški pakabukai (šaltinis: Mjölnir, Vikipedija). Šiandien išsitatuiruotas jis išlaiko dvejopą apsaugos ir priklausymo reikšmę, o ne tiesiogiai reiškia karingumą. Norėdami šį simbolį įvertinti tarp kitų legendinių būtybių, kurias vaizduoja „Inklabs“, skaitykite straipsnį apie fantastikos ir mitologijos tatuiruotes, kuriame pristatomi ir kiti senųjų pasakojimų motyvai, tiek šiaurietiški, tiek kilę iš kitų kultūrų.

Valknut, žuvusių karių mazgas

Valknut atpažįstamas iš trijų susipynusių trikampių. Jis išraižytas keliuose vikingų laikotarpiu datuojamuose archeologiniuose radiniuose: Stora Hammars I akmenyje, Tängelgårdos akmenyje Gotlande, Osebergo laivo kapo laidojimo reikmenyse ir anglosaksų žiede, rastame Nene upėje (šaltinis: Valknut, Vikipedija). Šios vietos, dažnai susijusios su laidojimu, paprastai sieja jį su Odinu ir mūšyje žuvusių karių likimu: dažniausiai manoma, kad jis reiškia žuvusius kovotojus, kuriuos dievas pasirenka priimti.

Prieš pasirenkant šį motyvą verta žinoti vieną dalyką: „Valknut“ – šiuolaikinių tyrėjų suteiktas pavadinimas, o šiandien niekas nežino, kaip šis ženklas buvo vadinamas vikingų laikais (šaltinis: Valknut, Vikipedija). Tai nekeičia archeologinio simbolio autentiškumo; tai tik reiškia, kad reikėtų atsargiai vertinti bet kokį aiškinimą, kuriuo tvirtinama žinant tikrąjį jo pavadinimą ar tikslią pirminę paskirtį.

Vegvísir: „vikingų kompasas“, kuris nėra vikingų kilmės

Vegvísir tikriausiai yra netiksliausiai datuojamas simbolis visoje šiuolaikinėje vikingų vaizdinių gamoje. Pirmą kartą jis paminėtas islandiškame Huld rankraštyje, kurį 1860 m. Akureiryje sudarė Geiras Vigfússonas – praėjus keliems šimtmečiams po vikingų eros pabaigos; jokių archeologinių radinių, siejančių jį su šiuo laikotarpiu, nėra (šaltinis: Vegvísir, Vikipedija). Rankraštyje jis apibūdinamas kaip ženklas, turintis padėti jo nešiotojui nepasiklysti per audrą, net jei kelias nežinomas (šaltinis: Vegvísir, Vikipedija).

Dėl to Vegvísir netampa mažiau tikras ar mažiau įdomus: tai autentiškas islandiškas simbolis, turintis savo istoriją ir apsauginę paskirtį. Tiesiog reikėtų jį priskirti tinkamam amžiui, o ne pristatyti kaip vikingų žygių ir sagų laikų artefaktą. Jei motyvas patinka dėl to, ką jis reiškia šiandien, jis vis tiek yra puikus pasirinkimas; problema kyla tik tuomet, kai jam be išlygų prilipdoma „vikingų“ etiketė.

Yggdrasilis, Odino varnai ir vilkas

Šiaurės mitologijoje Odiną lydi du varnai – Huginnas ir Muninnas; jų vardai reiškia atitinkamai mintį ir atmintį. Kasdien jis siunčia juos skristi virš pasaulio, o vėliau jie grįžta ir papasakoja, ką matė (šaltinis: Huginnas ir Muninnas, Vikipedija). Šis pasakojimas daug pasako apie patį Odiną: tai dievas, kuris valdo ne tiek jėga, kiek renkama informacija.

Kodėl šie gyvūnai, o ne koks nors vilkas

Šiaurės pasakojimuose vilko vaidmuo yra dviprasmiškesnis. Jis gali simbolizuoti budrumą ir laukinę jėgą, tačiau mitologijoje yra ir Fenriras – milžiniškas vilkas, kuriam, pasak sagų, teks pagrindinis vaidmuo per galutinį Ragnaroko chaosą. Todėl renkantis vikingų vilko tatuiruotę verta remtis konkrečia būtybe, o ne bendriniu plėšrūno atvaizdu, kaip ir varnas įgauna kitokią reikšmę priklausomai nuo to, ar jis vaizduoja Huginą, Muniną, ar tiesiog paukštį. Šie gyvūnai ikonografijoje dažnai vaizduojami kartu su Odinu, todėl natūraliai dera vienoje kompozicijoje su Valknut ar Vegvísir.

Runos: kaip išvengti dažniausių klaidų

II^e–VIII^e amžiuje naudotas Senasis futarkas, kurį sudarė dvidešimt keturios runos, vėliau Skandinavijoje buvo supaprastintas ir virto Jaunesniuoju futarku, o anglosaksai, priešingai, savarankiškai išplėtė savo runų abėcėlę (šaltinis: Senasis futarkas, Vikipedija). Tai dvi skirtingos sistemos, naudotos skirtingais laikotarpiais ir skirtinguose regionuose: maišyti jas viename įraše istoriškai nėra prasminga, net jei rezultatas atrodo gražiai.

Kita, dar dažnesnė klaida susijusi su vertimu. Runos perteikia garsus, o ne žodžio rašybą po vieną raidę: vardą ar prancūzišką frazę paverčiant runomis po vieną ženklą dažnai gaunama ženklų seka, neatitinkanti jokio tikro žodžio senąja kalba. Todėl geriau rinktis jau patikrintą runų motyvą, pavyzdžiui, visą dekoratyviai pateiktą abėcėlę arba kelis žinomus simbolius jungiančią lentelę, užuot užsakius individualų įrašą, kurio reikšmės niekas negali garantuoti.

Kompozicijos ir vietos pasirinkimas

Kompoziciją pirmiausia reikėtų rinktis atsižvelgiant į tikrąją jos formą. Ilgam runų įrašui arba aštuonių šakų Vegvísir reikia lygaus, pailgo ploto, kad motyvas išliktų įskaitomas, todėl natūraliai pasirenkamas dilbis arba nugara. Kompaktiškesni Valknut ar Mjölnir, priešingai, tinka mažesnėms vietoms, pavyzdžiui, riešui ar blauzdai, neprarandant detalių.

Laikina versija leidžia būtent tai patikrinti prieš priimant galutinį sprendimą: pamatyti, kaip tikro dydžio įrašas atrodo ant savo odos pasirinktoje vietoje, užuot bandžius įsivaizduoti pagal piešinį. Pirmąją tatuiruotę aptariantis vadovas žingsnis po žingsnio paaiškina, kaip pasirinkti modelį ir vietą, o straipsnyje, kuriame aiškinama, kodėl verta išbandyti tatuiruotę prieš darant ją nuolatinę, apžvelgiama tokio bandymo nauda; tai ypač naudinga simbolinei kompozicijai, kurios įskaitomumą lemia ilgis.

Prieš galutinai apsisprendžiant dėl tokio simbolinio motyvo, laikina tatuiruotė leidžia palyginti, kaip tikro dydžio runų įrašas arba Vegvísir atrodo ant odos, ir atitinkamai parinkti vietą, kaip galima padaryti su laikinų vikingų tatuiruočių kolekcijos modeliais. Jei domina kiti kultūriniai stiliai, genčių tatuiruotėms ir graikiškoms tatuiruotėms galioja ta pati taisyklė: tai prasmingi motyvai, kuriuos prieš nešiojant reikia susieti su tikruoju istoriniu kontekstu. Daugiau vadovų rasite „Inklabs“ tinklaraštyje.