Tradicinės kroatų tatuiruotės dažniausiai siejamos su sicanje, badymu arba dūrimu — istoriniu rankinio tatuiravimo papročiu, praktikuotu daugiausia tarp katalikų kroatų Bosnijoje ir Hercegovinoje, o mažesniu mastu ir Dalmatijos kaimuose. Dažniausiai tatuiruodavosi merginos, tačiau kartais — ir berniukai. Tokie simboliai kaip kryžius, apyrankė, tvorelė ir šakelė turėjo religinę ir bendruomeninę reikšmę, o ši vizualinė tradicija šiandien vis dažniau įkvepia šiuolaikinius geometrinius ir plonų linijų dizainus, o ne tiesiogiai atkartoja senąjį ritualą.
- Sicanje yra tikras istorinis paprotys, susijęs su konkrečiu laikotarpiu, bendruomene ir vietove, o ne bendrinis „senųjų kroatų raštų“ pavadinimas.
- Dažniausiai užfiksuoti keturi motyvai: kryžius, apyrankė, tvorelė ir šakelė, taip pat apskriti ir geometriniai raštai, siejami su liaudies kolo šokiu.
- Paprotys siejamas su Osmanų laikotarpiu Bosnijoje ir Hercegovinoje, kai tatuiruotės iš dalies buvo naudojamos kaip religinės tapatybės ženklas.
- Šiuolaikinį dizainą, įkvėptą šios tradicijos, verta aiškiai atskirti nuo ištikimos ritualo kopijos — viena yra istorinis įvykis, o kita – asmeninis estetinis pasirinkimas.
Iš kur kilo sicanje — senoji kroatų tatuiravimo tradicija
Sicanje, dar vadintas badymu arba dūrimu, buvo tradicinis rankinio tatuiravimo būdas, praktikuotas daugiausia tarp katalikų kroatų Bosnijoje ir Hercegovinoje, o mažesniu mastu — Dalmatijos kaimuose. Tatuiruodavosi daugiausia merginos, tačiau užfiksuota, kad šioje praktikoje dalyvaudavo ir berniukai (šaltinis: Sicanje — Vikipedija).
Ši praktika siejama su Osmanų laikotarpiu Bosnijoje ir Hercegovinoje: kai kurios katalikų šeimos tatuiruodavo vaikus, kad pažymėtų jų religinę tapatybę. Kai kuriose bendruomenėse tai taip pat buvo laikoma apsauga nuo priverstinio atvertimo į islamą ar paėmimo per priverstinį verbavimą, vadintą devširme. Tai istorinis kontekstas, paaiškinantis, kodėl paprotys atsirado, o ne praktika, kurią kas nors turėtų šiandien tiesiogiai kartoti (šaltinis: Sicanje — Vikipedija).
Motyvai buvo kuriami naudojant natūralius ingredientus — medų, anglį, seiles ir motinos pieną — o procedūra dažnai būdavo siejama su religinėmis datomis, pavyzdžiui, Šv. Juozapo švente, Apreiškimu ir Didžiuoju penktadieniu (šaltinis: Sicanje — Vikipedija (hr)).
Kodėl paprotys išnyko po 1930-ųjų
Paprotys buvo labiausiai paplitęs tarp katalikų kroatų Bosnijoje, kiek rečiau — Hercegovinoje ir kai kuriose Dalmatijos vietovėse, o po 1930-ųjų ėmė sparčiai nykti. Kroatų šaltiniuose rašoma, kad paskutinis tradiciniu būdu tatuiruotas žmogus gimė 1969 m., todėl sicanje priskiriamas papročiams, kurie praktiškai išnyko per vieną ar dvi kartas (šaltinis: Sicanje — Vikipedija (hr)).
Ką reiškė tradiciniai simboliai: kryžius, šakelė, apyrankė ir tvorelė
Dažniausiai užfiksuoti sicanje motyvai buvo kryžius, apyrankė (į apyrankę panaši juosta, apjuosianti riešą ar dilbį), tvorelė ir šakelė. Kiekvienas jų bendruomenėje turėjo atpažįstamą reikšmę, nors aiškinimo detalės skyrėsi priklausomai nuo kaimo ir šaltinio (šaltinis: Sicanje — Vikipedija).
Kroatų šaltiniuose taip pat minimi konkretūs kryžiaus variantai, pavyzdžiui, vadinamasis plėšikų kryžius ir Jeličos kryžius — atpažįstami raštai, tradicijoje perduodami kaip atskiri, pavadinimus turintys motyvai, o ne kaip vienas bendras simbolis (šaltinis: Sicanje — Vikipedija (hr)).
Šie motyvai nebuvo atsieti nuo krikščioniškos simbolikos. Jie buvo derinami su senesniais apskritais raštais, siejamais su liaudies kolo šokiu: apskritas, pasikartojantis elementas pratęsdavo kryžiaus liniją ir kurdavo vizualinę kalbą, kuri buvo ir religinė, ir bendruomeninė (šaltinis: Sicanje — Vikipedija). Norintys išsamiau pasidomėti kryžiumi ir religiniais simboliais tatuiruotėse apskritai, neapsiribojant vien kroatų tradicija, gali peržiūrėti laikinų kryžiaus tatuiruočių ir religinių simbolių vadovą.
Geometriniai ir apskriti raštai: kaip senieji motyvai susipina su šiuolaikiniu dizainu
Apskriti ir geometriniai elementai, siejami su kolo šokiu, papildė sicanje kryžius ir linijinius raštus, suteikdami tradicijai atpažįstamą taškų, apskritimų ir tiesių linijų vizualinę kalbą. Ta pati kalba — plonos linijos, pasikartojantys taškai, simetriška kompozicija — šiandien pasitelkiama šiuolaikiniuose plonų linijų ir geometriniuose tatuiruočių dizainuose, tačiau tai yra stilistinis pasirinkimas, o ne teiginys, kad tiksliai atkuriamas konkretus istorinis ritualas ar objektas.
Svarbu atskirti du dalykus: sicanje buvo konkretus religinis ir šeimos ritualas, susijęs su apibrėžta bendruomene, laikotarpiu ir aplinkybėmis, o šiuolaikinė tatuiruotė, įkvėpta geometrinio rašto, yra asmeninis estetinis pasirinkimas, paremtas šios tradicijos vizualine kalba, o ne jos religine reikšme.
Norintys plačiau pasidomėti geometrinėmis tatuiruotėmis, neapsiribojant kroatų paveldo kontekstu, gali peržiūrėti geometrinių tatuiruočių ir jų reikšmių vadovą.
Kaip šiandien išsirinkti ir išbandyti kroatų paveldo įkvėptą motyvą
Paprastas linijinis kryžius, taškas ar geometrinis raštas atrodo skirtingai, nelygu jo dydis ir vieta ant kūno, todėl prieš apsisprendžiant verta palyginti kelias galimybes. Juostos plotis, tarpai tarp taškų ir linijų kryptis keičia rašto įspūdį net tada, kai pagrindinis motyvas išlieka tas pats.
Laikina motyvo versija leidžia kelias dienas stebėti jo dydį ir vietą ant odos. Tai tik vizualinis dizaino ir vietos išbandymas — ne būdas numatyti skausmą, gijimo procesą, alerginės reakcijos riziką ar galutinį nuolatinės tatuiruotės vaizdą, nes laikinos ir nuolatinės tatuiruotės daromos visiškai skirtingais būdais.
Dar tik svarstantieji apie pirmąją nuolatinę tatuiruotę, prieš priimdami galutinį sprendimą, gali peržiūrėti vadovą, kaip išsirinkti dizainą ir vietą pirmajai tatuiruotei.
Kur šis stilius geriausiai tinka: riešas, dilbis ar kulkšnis
Šiam stiliui dažniausiai pasirenkamas riešas ir dilbis, nes juose pakanka vietos, kad kryžiaus linija ar geometrinis raštas išliktų aiškiai įskaitomas, o kulkšnis labiau tinka mažesnėms, kompaktiškesnėms to paties motyvo versijoms. Galutinis pasirinkimas priklauso ir nuo to, kiek matomu motyvą skaitytojas nori matyti įprastą dieną, o ne vien nuo paties rašto estetinio įspūdžio.
Norintys motyvo pagal savo sumanymą, o ne jau paruošto dizaino, gali peržiūrėti personalizuotų laikinų tatuiruočių vadovą, o jau paruoštus linijinius ir kryžiaus dizainus galima apžiūrėti plonų linijų ir kryžių kolekcijoje, kur juos galima įvertinti pagal tikrąjį dydį ir vietą ant kūno.
Sicanje buvo konkretus, su tam tikru laikotarpiu ir kultūra susijęs ritualas, turėjęs aiškiai užfiksuotus simbolius ir priežastį, kodėl egzistavo, o ne bendrinis „senasis kroatų raštas“, kurį galima laisvai interpretuoti. Supratimas, kuo skiriasi istorinis ritualas ir jo įkvėptas šiuolaikinis dizainas, leidžia skaitytojui pasirinkti motyvą gerbiant jo kilmę ir pirmiausia išbandyti dydį bei vietą, o tik tada nuspręsti, ar jis pasirengęs nuolatinei versijai.
