Kryžiaus tatuiruotė neturi vienos reikšmės, kuri vienodai tiktų kiekvienam variantui: jos forma lemia, kokią istoriją pasakoja motyvas. Paprastas lotyniškas kryžius primena nukryžiavimą ir su juo siejamą atpirkimą, keltų kryžius su žiedu papildomai nurodo į ankstyvųjų viduramžių airių ir britų akmeninius kryžius, stačiatikių kryžiaus su trimis skersiniais reikšmė glūdi pačioje jo struktūroje, o koptų kryžius su dvylika smaigalių simbolizuoja Egipto Bažnyčią. Pasirinkus kryžiaus motyvą, pasirenkama ir tam tikra tradicija, net jei to nesiekiama. Šiame straipsnyje aptariamos svarbiausios kryžiaus formos, paaiškinama, kuo jos skiriasi nuo egiptietiško Anch simbolio, ir parodoma, į ką atsižvelgti, kad tatuiruotė būtų parinkta pagarbiai.
- Lotyniškasis, keltų, stačiatikių ir koptų kryžiai skiriasi savo forma ir kilme, o ne vien detalėmis.
- Istoriškai Anch simbolis nėra krikščioniškas kryžius, nors iš tolo abi formos gali atrodyti panašios.
- Pasirinkimą lemia tai, ar kryžius pasirenkamas dėl asmeninio tikėjimo, ar vien dėl jo formos; nuo to priklauso, kuris variantas labiausiai tinka.
- Didesnėms, detalesnėms formoms, pavyzdžiui, keltų ar stačiatikių kryžiui, reikia daugiau vietos, kad jos išliktų aiškiai atpažįstamos, o paprastas kryžius tinka ir mažas.
Lotyniškasis kryžius – geriausiai žinoma forma
Lotyniškasis kryžius – tai forma, kuri daugumai žmonių pirmiausia ateina į galvą išgirdus apie kryžiaus tatuiruotę: vertikalus strypas, kurio apatinė dalis gerokai ilgesnė už viršutinę, ir trumpesnis skersinis strypas kiek aukščiau vidurio. Dėl nevienodo ilgio strypų jis skiriasi nuo graikiškojo kryžiaus, kurio visi keturi strypai vienodo ilgio (šaltinis: Christian cross, Wikipedia). Vakarų krikščionybėje lotyniškasis kryžius yra standartinė forma, simbolizuojanti patį nukryžiavimą ir, krikščionių tikėjime, po jo sekantį atpirkimą. Norintys kryžiaus be papildomų puošybos elementų dažniausiai renkasi būtent šią pagrindinę formą, nes ji iškart atpažįstama ir gerai įskaitoma bet kokio dydžio.
Keltų kryžius – tikėjimas ir kilmė viename simbolyje
Keltų kryžius iš esmės yra lotyniškasis kryžius, kurio strypų susikirtimo vietą papildo žiedas. Ši forma paplito dėl aukštų akmeninių kryžių, statytų Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje maždaug nuo IX iki XII amžiaus (šaltinis: Celtic cross, Wikipedia). Žiedas dažnai aiškinamas kaip amžinybės ar neišblėstančios meilės ženklas. Kita interpretacija jį sieja su senesniais saulės simboliais, kartais – su legenda, pasakojančia, kad šventasis Patrikas sujungė krikščionišką kryžių su pagonišku saulės simboliu; tai yra padavimas, o ne patvirtintas istorinis įvykis, ir istorikai iki šiol diskutuoja apie žiedo kilmę (šaltinis: Celtic cross, Wikipedia). Be to, yra ir visai praktiškas paaiškinimas: aukštuose akmeniniuose kryžiuose žiedas sutvirtindavo strypus ir sumažindavo neparemto akmens ilgį, todėl konstrukcija tapdavo stabilesnė. Pasirinkus šią formą, krikščioniškas tikėjimas susiejamas su kilmės istorija, kuri pati nėra visiškai aiški, ir būtent dėl to šis motyvas daugeliui įdomus.
Stačiatikių kryžius – trijų skersinių reikšmė
Stačiatikių kryžius iškart išsiskiria trimis skersiniais, ir kiekvienas jų pasakoja savą istorijos dalį. Viršutinis trumpas skersinis simbolizuoja lentelę su užrašu, kuri, pasak tradicijos, buvo pritvirtinta virš galvos. Vidurinis, ilgesnis skersinis yra pagrindinis, jį turi ir dauguma kitų kryžiaus formų. Apatinis, įstrižas skersinis tradiciškai aiškinamas arba kaip kojų atrama, arba kaip savotiškos svarstyklės, primenančios du šalia Kristaus nukryžiuotus plėšikus – atgailaujantį ir neatgailaujantį. Tai tradicinis aiškinimas, o ne patvirtintas faktas: egzistuoja ne viena interpretacija, be to, neišliko jokių fizinių įrodymų, kad tai iš tiesų buvo kojų atrama (šaltinis: Suppedaneum cross, Wikipedia). Žinant šios formos sandarą, stačiatikių kryžius nebėra vien „kryžius su trimis skersiniais“ – jame įžvelgiama visa istorija, gausiai papildyta tradicijos detalėmis.
Koptų kryžius ir kuo jis skiriasi nuo Anch simbolio
Viena paplitusi koptų kryžiaus forma sudaryta iš dviejų vienodo ilgio strypų, kurių keturi galai išsišakoja į tris smaigalius – iš viso jų yra dvylika. Šis skaičius dažniausiai siejamas su Švenčiausiąja Trejybe ir dvylika apaštalų. Būdingoji forma atsirado maždaug IV amžiuje ir savarankiškai susiformavo Egipte, o ne tiesiogiai išsirutuliojo iš kurio nors vieno senesnio simbolio (šaltinis: Coptic cross, Wikipedia). Daugelis koptų krikščionių iki šiol išsitatuiruoja šį kryžių vidinėje dešiniojo riešo pusėje kaip nuolatinį ir matomą tikėjimo išpažinimą (šaltinis: Coptic cross, Wikipedia). Iš to negalima spręsti, kad koptų kryžius nenutrūkstamai ir tiesiogiai kilo iš Anch simbolio; šį ryšį istorikai aptaria, todėl jo nereikėtų pateikti kaip nusistovėjusio fakto.
Kodėl Anch simbolis nėra krikščioniškas kryžius
Anch – tai senovės Egipto hieroglifas, reiškiantis „gyvybę“: T formos ženklas su viršuje esančia lašo formos kilpa, kuri vaizduose dažnai laikoma faraonų ir dievybių rankose. Istoriškai jis niekada nebuvo laikomas kryžiumi ir neturėjo su auka ar kančia susijusios reikšmės (šaltinis: Ankh, Wikipedia). Vėliau kai kurie ankstyvieji Egipto krikščionys naudojo panašią kryžiaus su kilpa formą, tačiau specialistai ginčijasi, kiek tiesiogiai ši forma susijusi su pirminiu Anch simboliu. Taigi, pasirinkus koptų kryžių, pasirenkamas krikščioniškas simbolis, turintis savitą šimtmečių istoriją, o ne tatuiruota Anch simbolio versija.
Tikėjimas ar vien estetika – kodėl svarbi asmeninė priežastis
Vieni žmonės nori kryžiaus dėl asmeninio tikėjimo, kitiems tiesiog patinka jo forma, nesiejant jos su jokia religine reikšme. Abi priežastys yra pagrįstos, tačiau prieš renkantis verta sąžiningai išsiaiškinti, kuri iš jų tinka, nes tai turi įtakos tinkamos formos pasirinkimui. Paprastą lotynišką kryžių lengva suprasti vien kaip formos motyvą, nepriskiriant žmogui konkrečios tikėjimo krypties. O stačiatikių ar koptų kryžius labiau susijęs su konkrečia tradicija, todėl turi ir didesnį religinį svorį. Išsiaiškinus šį skirtumą prieš vizitą, su tatuiruočių meistru ar meistre galima tiksliau aptarti, kuri forma iš tiesų išreiškia tai, ką norima pasakyti, o ne tik po tatuiravimo klausti savęs, ar pasirinkimas buvo teisingas.
Pagarbiai pasirinkti tatuiruotės vietą
Didesnės ar detalesnės formos, pavyzdžiui, keltų kryžiaus žiedas, trys stačiatikių kryžiaus skersiniai ar dvylika koptų kryžiaus smaigalių, geriausiai atrodo ten, kur detalėms pakanka vietos, pavyzdžiui, ant dilbio, viršutinės nugaros dalies ar krūtinės. O mažas, paprastas kryžius išlaiko savo formą ir ant riešo, ties raktikauliu ar ant kulkšnies. Be to, kai kuriems žmonėms religinio simbolio nešiojimas tam tikrose kūno vietose atrodo netinkamas; dažnai minima pėda. Tai priklauso nuo asmeninių ir kultūrinių pažiūrų, o ne nuo griežtos taisyklės, tačiau būtent todėl verta apie tai pagalvoti iš anksto, o ne tik vėliau.
Iš anksto išbandyti dydį ir vietą
Laikina arba pusiau permanentinė kryžiaus tatuiruotė leidžia pamatyti tikslų dydį ir vietą ant savo odos dar prieš priimant negrįžtamą sprendimą. Tai ypač naudinga, kai norima, kad simbolis tiktų iš pirmo karto. Vis dėlto svarbu nepamiršti šio bandymo ribų: jis parodo dizainą, dydį ir vietą, bet nieko nepasako apie skausmą, gijimo eigą, alergijos riziką ar galutinę permanentinės tatuiruotės išvaizdą. Sunku įvertinti, kaip iš tiesų ant odos atrodys mažas, subtilus „Fineline“ stiliaus motyvas, žiūrint vien į ekraną; tai konkrečiu, paprastu pavyzdžiu parodo „Fineline“ kryžiaus dizainas „Glaube 2“.
Jei labiau patinka kiek kitokia linijų kompozicija, alternatyva gali būti antras paprastas kryžiaus dizainas „Glaube“, panašiai minimalistinės formos. Abu dizainus galima palyginti su kitais variantais kryžiaus tatuiruočių kolekcijoje. Kodėl apskritai verta išbandyti motyvą, paaiškinta straipsnyje apie tai, kodėl verta išbandyti motyvą prieš priimant sprendimą dėl permanentinės tatuiruotės. O tiems, kurie apskritai dar abejoja, kaip pasirinkti pirmosios tatuiruotės motyvą ir tinkamą vietą, išsamesnis paaiškinimas pateiktas straipsnyje apie pirmąją tatuiruotę. Jei norisi visiškai asmeniško derinio, pavyzdžiui, kryžiaus su inicialais ar data, nebūtina apsiriboti iš anksto paruoštu motyvu: straipsnyje apie individualias, personalizuotas laikinas tatuiruotes apžvelgiamos galimos parinktys. Jei kryžiaus forma jau aiški, o ieškoma stiliaus idėjų, vietos ant kūno ar derinių su užrašu ar sparnais, idėjų rasite straipsnyje apie kryžiaus motyvus ir jų dizainą. O susidomėjus dar vienu savitą istoriją turinčiu simboliu, po straipsnio apie kryžių panašus paaiškinimas bus pateiktas būsimame straipsnyje apie mandalos tatuiruotės reikšmę.
Galiausiai svarbiausias klausimas yra ne „kuris kryžius atrodo geriausiai?“, o kuri forma iš tiesų atitinka tai, ką norima ja išreikšti: asmeninį tikėjimą, kultūrinį ryšį ar tiesiog patinkančią formą. Iš anksto tai išsiaiškinus ir ant savo odos išbandžius dydį bei vietą, galutinį sprendimą priimti bus gerokai drąsiau.
