Vizitas, per kurį padaroma nuolatinė tatuiruotė, vyksta nustatyta tvarka: pirmiausia aptariamas projektas ir užpildoma sveikatos deklaracija, tada ant odos uždedamas ir patvirtinamas trafaretas, paruošiama sterili darbo vieta, atliekama pati tatuiravimo procedūra – paprastai pirmiausia daromas kontūras, o tik tada šešėliuojama arba spalvinama – ir galiausiai oda nuvaloma, uždedamas tvarstis ir paaiškinama, kaip prižiūrėti tatuiruotę. Toliau aprašome kiekvieną etapą taip, kaip jis vyksta profesionalioje studijoje, kad žinotum, ko tikėtis ir į ką atkreipti dėmesį prieš atsisėdant į tatuiravimo kėdę.
- Konsultacijos metu aptariamas projektas, dydis ir sveikatos deklaracija, o pakeitimus lengviausia atlikti būtent šiame etape, kol dar nepadarytas trafaretas.
- Ant odos uždėtas trafaretas parodo tikslią tatuiruotės formą, kryptį ir dydį dar prieš pradedant tatuiruoti.
- Sterilios vienkartinės priemonės ir autoklavas daugkartinio naudojimo įrangai sterilizuoti yra standartas, kurį atvykus galima įvertinti savo akimis.
- Darbas paprastai pradedamas nuo kontūro, o šešėliavimas arba spalvinimas atliekamas vėliau.
- Pasibaigus seansui gausi apsauginį tvarstį ir rašytines priežiūros instrukcijas, ne vien trumpą žodinį paaiškinimą.
Konsultacija: kas aptariama prieš paliečiant odą
Pirmasis vizito etapas neturi nieko bendra su tatuiravimo aparatu. Tai pokalbis, kurio metu tatuiruočių meistras ir klientas susitaria dėl galutinio projekto varianto, jo vietos ant kūno, dydžio, stiliaus ir apytikslės seanso trukmės (šaltinis: Tatuiravimo procesas, sauga ir priežiūra: išsamus vadovas). Tai taip pat geriausias metas pakeitimams: pakoreguoti dydį ar perkelti piešinį daug paprasčiau dabar, nei uždėjus trafaretą, kai forma jau pritaikyta konkrečiai kūno vietai. Jei vis dar dvejoji dėl kelių projekto variantų arba nežinai, kuri vieta atrodys geriausiai, pirmojo tatuiruotės dizaino ir vietos pasirinkimas – atskira tema, kurią verta apgalvoti dar prieš šį pokalbį.
Antroji konsultacijos dalis – formalumai, susiję su sveikata: sveikatos būklės aptarimas ir sutikimas, kurių metu klausiama apie alergijas, odos ligas, vartojamus vaistus, nėštumą ar žindymą, o klientas patvirtina suprantantis galimas rizikas, pavyzdžiui, sudirginimą, infekciją, alerginę reakciją, randą ar pigmento spalvos pokyčius (šaltinis: Tatuiruotės sutikimo forma: ką įtraukti). Formoje taip pat patikrinamas amžius ir tapatybė bei patvirtinama, kad klientas gavo priežiūros instrukcijas, kurias galės pasiimti su savimi – tai įprasta profesionalaus vizito dalis, o ne papildoma biurokratija.
Trafaretas ant odos: paskutinė galimybė ką nors pakeisti
Prieš tatuiravimo aparatui paliečiant odą, tatuiruočių meistras uždeda trafaretą – projekto atspaudą, kuris parodo tikslią tatuiruotės vietą, kryptį, simetriją ir mastelį ten, kur ji iš tikrųjų bus padaryta (šaltinis: Tatuiravimo procesas, sauga ir priežiūra: išsamus vadovas). Dabar verta neskubėti jo patvirtinti. Pravartu apžiūrėti trafaretą iš kelių kampų ir natūraliai stovint, ypač jei kūno padėtis – sulenkta ranka ar pasuktas liemuo – keičia tai, kaip piešinys atrodys kasdien.
Patvirtinus trafaretą ir pradėjus daryti kontūrą, pakeisti padėties ar dydžio jau nebegalima, todėl būtent dabar verta užduoti visus dar kilusius klausimus: ar linija bus matoma tam tikru kampu, ar simetrija tinka abiem kūno pusėms ir ar dydis nėra per mažas numatytoms detalėms. Tatuiruočių meistras, kuris suteikia laiko įvertinti trafaretą, o ne skubina greitai sutikti, šį etapą vertina taip rimtai, kaip jis to nusipelno.
Darbo vieta: į ką atkreipti dėmesį vertinant higieną
Darbo vietos higieną galima įvertinti ir neturint specialių žinių, nes daugumą standartų galima pamatyti plika akimi. Profesionalioje studijoje adatos ir kasetės yra sterilios, gamykliškai užsandarintos ir atidaromos tik klientui matant, o naudojamos tik vienam žmogui (šaltinis: Tatuiravimo procesas, sauga ir priežiūra: išsamus vadovas). Rašalo indeliai, skustuvai ir servetėlės yra vienkartiniai, o darbo paviršiai, tatuiravimo aparato laikiklis ir kitos darbo metu tatuiruočių meistro liečiamos dalys apvyniojamos apsaugine plėvele. Pirštinės keičiamos atliekant skirtingas užduotis, ne tik keičiantis klientams.
Prieš pradėdamas dirbti tatuiruočių meistras nuvalo nuo stalviršių ir kėdės matomus nešvarumus, dezinfekuoja juos priemone, naikinančia per kraują plintančius patogenus, o daugkartinio naudojimo įrangą sterilizuoja autoklave (šaltinis: Ar jūsų tatuiruočių meistras apsaugo jus nuo infekcijų?). Panaudotos adatos ir kiti aštrūs daiktai iškart metami į pažymėtą aštrių atliekų talpyklą, o ne į įprastą šiukšliadėžę. Taip pat turi teisę pasiteirauti apie įstaigos licenciją arba atitinkamos institucijos išduotą higienos leidimą – patikima studija jį parodys nedvejodama.
Įspėjamieji ženklai: ko darbo vietoje neturėtų būti
Priešingybė pirmiau aprašytiems standartams – konkretūs ženklai, pastebėjus kuriuos verta pasiteirauti arba atsisakyti seanso: adata išimama iš anksčiau atidarytos, neužsandarintos pakuotės, ant laikiklių ir paviršių nėra apsauginės plėvelės arba pirštinės nekeičiamos atliekant skirtingas užduotis. Matomos aštrių atliekų talpyklos nebuvimas arba tatuiruočių meistro nenoras parodyti įstaigos licenciją – dar kelios priežastys paieškoti kitos studijos.
Pati procedūra: pirmiausia kontūras, tada šešėliavimas arba spalvinimas
Tatuiruoti paprastai pradedama nuo kontūro, kuris nustato pagrindinę projekto formą ir struktūrą, o tik tada atliekamas šešėliavimas arba spalvinimas, nors tiksli darbų tvarka gali skirtis priklausomai nuo tatuiruočių meistro ir paties piešinio (šaltinis: Tatuiravimo procesas, sauga ir priežiūra: išsamus vadovas). Tatuiravimo aparato garsas gali būti didesnis, nei tikėjaisi, tačiau tai įprasta darbo dalis, o ne ženklas, kad kažkas vyksta ne taip.
Per ilgesnius seansus įprasta daryti pertraukas, kad būtų galima išsitiesti, atsigerti vandens ar trumpam atsikvėpti. Verta susitarti dėl jų su tatuiruočių meistru dar prieš pradedant, ypač jei projektas reikalauja ilgai sėdėti vienoje padėtyje. Jei seanso metu pradeda skaudėti aiškiai kitaip nei anksčiau arba reikia pakeisti kūno padėtį, verta iškart apie tai pasakyti, o ne laukti pabaigos. Geras tatuiruočių meistras reaguoja į tokį signalą ir pakoreguoja darbo tempą, užuot jį ignoravęs.
Seanso pabaiga: nuvalymas, tvarstis ir priežiūros instrukcijos
Kai tatuiruotė baigta, tatuiruočių meistras nuvalo rašalo ir plazmos likučius, patikrina, ar linijos tolygios ir ar oda nėra sudirgusi, galiausiai užtepa ploną tepalo sluoksnį ir uždengia tatuiruotę permatomu apsauginiu tvarsčiu (šaltinis: Tatuiruotės priežiūra: pirminė priežiūra ir infekcijos požymiai). Toks tvarstis pirmosiomis valandomis po seanso, kai oda pažeidžiamiausia, sumažina sąlytį su drabužiais, trintį ir užteršimo riziką.
Tatuiruočių meistras nurodo, kiek laiko tvarstis turi likti ant odos – paprastai bent kelias valandas, kartais ilgiau, priklausomai nuo tatuiruotės dydžio ir vietos. Iš studijos turėtum išeiti turėdamas aiškias rašytines priežiūros instrukcijas, o ne vien žodinę santrauką, kurią grįžus namo lengva pamiršti.
Pirmosios dienos po tatuiruotės: kas normalu, o kas ne
Pirmąją savaitę nedidelis skysčio sunkimasis ir paraudimas aplink tatuiruotę yra įprasto gijimo dalis, o pirmąją arba antrąją savaitę atsirandantis niežulys – natūrali odos reakcija jai atsinaujinant (šaltinis: Tatuiruotės gijimo procesas: etapai, priežiūra ir atsargumo priemonės). Nuo antros iki ketvirtos savaitės ima luptis epidermis – tai taip pat normalus etapas, net jei pirmą kartą pasidarius tatuiruotę gali atrodyti neramu.
Tačiau yra požymių, kurie peržengia įprasto gijimo ribas ir dėl kurių reikia kreiptis į gydytoją: karščiavimas arba šaltkrėtis, stiprėjantis, o ne silpnėjantis skausmas, ryškus kvapas arba išskyros, žalsvas arba gelsvas skystis, kuris išsiskiria praėjus savaitei po seanso, taip pat nuo tatuiruotės plintančios raudonos juostos arba didėjantis paraudimas (šaltinis: Tatuiruotės priežiūra: pirminė priežiūra ir infekcijos požymiai). Pastebėjęs bent vieną iš šių simptomų, kreipkis į gydytoją, o ne tik į tatuiruočių meistrą, kuris padarė tatuiruotę.
Jei svarstai, ar išvis ryžtis nuolatinei tatuiruotei, ar pirmiausia išbandyti laikiną variantą, gali praversti straipsnis apie tai, kaip pasirinkti tarp laikinos ir nuolatinės tatuiruotės – jame šis sprendimas aptariamas plačiau, prieš apsisprendžiant dėl konkretaus piešinio.
Kodėl tai nėra vadovas „kaip pasidaryti tatuiruotę“ namuose
Visa pirmiau aprašyta procedūra – sterilios vienkartinės adatos ir kasetės, autoklavas daugkartinio naudojimo įrangai sterilizuoti, licencijuotos patalpos ir kvalifikuotas tatuiruočių meistras – nėra formalumas. Ji būtina todėl, kad nuolat įduriant adatą į odą nesilaikant šių sąlygų kyla reali infekcijos rizika (šaltinis: Ar jūsų tatuiruočių meistras apsaugo jus nuo infekcijų?). Todėl šiame straipsnyje sąmoningai neaprašoma, kaip pačiam pasidaryti nuolatinę tatuiruotę, ir jis nepakeičia apsilankymo pas kvalifikuotą profesionalą licencijuotoje studijoje.
Jei iš tikrųjų nori pamatyti, kaip konkretus piešinys atrodys ant tavo odos, kokio jis bus dydžio ir kurioje vietoje, prieš priimdamas pirmiau aptartą sprendimą tai gali išbandyti namuose su laikina tatuiruote, kurią užsidedi pats ir kuri nepažeidžia odos. Instrukcijas žingsnis po žingsnio rasi straipsnyje apie tai, kaip namuose užsidėti laikiną tatuiruotę. Toks projektas kaip subtilus plonos linijos stiliaus Lotus piešinys iš Mažų laikinų tatuiruočių kolekcijos leidžia kelias dienas įvertinti dydį ir vietą ant kūno prieš atsisėdant į tatuiruočių meistro kėdę. Tačiau nepamiršk, kad toks išbandymas parodo tik išvaizdą, dydį ir vietą – ne tai, kaip vyks gijimas, kiek skaudės ar kaip tiksliai ant odos atrodys galutinis nuolatinės tatuiruotės variantas.
Daugiau apie tai, kodėl verta išbandyti piešinį prieš apsisprendžiant dėl nuolatinės tatuiruotės, rašome straipsnyje kodėl verta išbandyti piešinį prieš pasidarant nuolatinę tatuiruotę. O jei ieškai daugiau patarimų, ką daryti prieš apsilankymą studijoje ir po jo, jų rasi „InkLabs“ tinklaraštyje.
