Ieškant „ką Biblija sako apie tatuiruotes“, beveik visada aptinkama Kunigų knygos 19:28 eilutė, cituojama kaip aiškus draudimas. Ši eilutė tikrai yra ir tikrai kalba apie ženklus ant odos, tačiau jos kontekstas – senovės žydų tautai skirtas apeiginio švarumo kodeksas, nukreiptas prieš anuometines pagoniškas laidotuvių praktikas – ir tai, kad per amžius krikščionys ją aiškino skirtingai, daro atsakymą ne tokį kategorišką, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vienas rumunų ortodoksų kunigas viešai pasisako prieš tatuiruotes, remdamasis būtent šia eilute, o koptų krikščionys piligrimai Jeruzalėje jau šimtmečius nešioja ant riešo ištatuiruotą kryžių – atvirai pasirinktą savo tikėjimo ženklą. Šiuo klausimu nėra vienos krikščioniškos nuomonės, o toliau pateiktame tekste sugretinami ši eilutė, šiuolaikinis pastoracinis požiūris ir tikra istorinė tradicija, kad galėtum pats apsvarstyti klausimą arba aptarti jį su savo kunigu.
- Kunigų knygos 19:28 eilutėje draudžiama „daryti įpjovas... dėl mirusiųjų“ ir „įspausti kokius nors ženklus“, tačiau hebrajų kalboje vartojami du skirtingi žodžiai – vienas reiškia gedulo įrėžimus, kitas – tatuiruotę; be to, ši eilutė yra apeiginio švarumo kodekso dalis, o Naujajame Testamente šis draudimas aiškiai nepakartojamas kaip moralinis įsakymas.
- Bukarešto Ikoanos bažnyčios kunigas Marcel Stavara portale basilica.ro paskelbė savo tekstą, kuriame atgraso nuo tatuiruočių, remdamasis Kunigų knyga ir 1 Korintiečiams 6:19–20; tai jo asmeninė pastoracinė pozicija, o ne Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios sinodo nutarimas.
- Koptų šeima Razzouk jau ištisas kartas tatuiruoja krikščionis piligrimus Jeruzalėje – paprastu kryžiumi ant dešiniojo riešo. Ši praktika dokumentuota dar XVII amžiuje ir rodo, kad krikščionybėje tatuiruotės ne visada buvo atmetamos.
Ką iš tiesų sako Kunigų knygos 19:28 eilutė
Karaliaus Jokūbo Biblijos vertime eilutė skamba taip: „Nedarykite įpjovimų savo kūne dėl mirusiųjų ir neįspauskite ant savęs jokių ženklų: aš esu VIEŠPATS.“ NIV vertime antroji dalis perteikiama tiesmukiau: „ir nesidarykite tatuiruočių“, todėl ši eilutė beveik visada minima diskusijose apie tatuiruotes ir Bibliją (šaltinis: Kunigų knygos 19:28 vertimai greta – BibleHub).
Originaliame hebrajiškame tekste, ten, kur įprastame vertime vartojamas vienas bendrinis žodis, yra du skirtingi žodžiai: seret – įrėžimas ar įpjova odoje, ir qa'aqa' – įspaustas ženklas ar žymė, iš esmės tatuiruotė. Šie du žodžiai nusako du skirtingus gedulo papročius, kartu paminėtus tame pačiame sakinyje, o ne vieną draudimą, pakartotą du kartus (šaltinis: pastabos apie hebrajiškus žodžius, BibleHub).
Ši eilutė yra Kunigų knygos 19 skyriuje – senovės žydų tautai skirto šventumo kodekso dalyje, kurioje draudžiami įvairūs iš kaimyninių tautų perimti laidotuvių ir kulto papročiai: nuo tam tikrų ritualinių šukuosenų iki įpjovimų dėl mirusiųjų. Taigi tiesioginis kontekstas – atsiribojimas nuo konkrečių ano meto pagoniškų praktikų, o ne atskiras etinis įsakymas, aiškiai pakartotas Naujajame Testamente kaip toks. Krikščionys skirtingai vertina Senojo Testamento apeiginio švarumo kodeksų ir šiandienos tikėjimo gyvenimo ryšį: vieni mano, kad Kristui atėjus šie kodeksai nebegalioja, kiti laiko juos ir toliau svarbiomis moralinėmis gairėmis. Šiame straipsnyje nepasirenkama nė viena iš šių interpretacijų – jo tikslas yra sugretinti eilutę, šiuolaikinį pastoracinį požiūrį ir tikrą istorinę tradiciją, kad galėtum aiškiau apmąstyti šį klausimą, o ne gauti paruoštą nuosprendį.
Rumunų ortodoksų kunigo pastoracinis požiūris
Bukarešto Ikoanos bažnyčios kunigas Marcel Stavara 2025 m. liepos 9 d. portale basilica.ro – Rumunijos patriarchato naujienų agentūroje – paskelbė straipsnį, kuriame atgraso nuo tatuiruočių. Savo poziciją jis grindžia Kunigų knygos 19:28 eilute ir 1 Korintiečiams 6:19–20, kur kūnas vadinamas „Šventosios Dvasios šventove“, taip pat pateikia argumentą, susijusį su pagoniška tatuiravimo praktikos kilme senovėje (šaltinis: „Tatuiruočių epidemija“, Basilica.ro).
Praktinis jo patarimas – naują tatuiruotę svarstantiems atsisakyti šios minties, o jau turintiems tatuiruotę apie tai pasikalbėti per išpažintį. Svarbu pabrėžti: tai vieno kunigo tekstas, paskelbtas kaip jo paties pastoracinė nuomonė bažnytinės žiniasklaidos svetainėje, o ne Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios sinodo nutarimas ar visiems privalomas kanonas. Jo straipsnyje taip pat pateikiama medicininio ar psichologinio pobūdžio teiginių apie tatuiruotes. Čia juos pristatome tik kaip asmeninę jo nuomonę, o ne kaip nepriklausomai patikrintus medicininius faktus, nes vien tai, kad jie paskelbti bažnytinėje svetainėje, tokio statuso jiems nesuteikia.
Senesnė už diskusiją krikščioniška tatuiruočių tradicija: piligrimų kryžius Jeruzalėje
Koptų šeima Razzouk jau kelias kartas tatuiruoja į Jeruzalę atvykusius krikščionis piligrimus. Jų amato ištakos siekia XIV a. Egiptą; koptų kunigas Jersuis Razzouk apie 1750 m. apsigyveno Jeruzalėje ir ten tęsė šeimos tradiciją. Klasikinis raštas – paprastas kryžius, ištatuiruotas ant dešiniojo riešo (šaltinis: Razzouk Tattoo – Wikipedia).
Ši praktika nėra nauja. XVII a. Europos keliautojai, tokie kaip Johannas Lundas ir Williamas Lithgow, jau aprašė krikščionis piligrimus, kurie kelionės į Šventąsias vietas pabaigoje įsiamžindavo tatuiruote. Tai rodo, kad šis paprotys atsirado gerokai anksčiau nei šiandienos diskusijos apie tatuiruotes ir tikėjimą (šaltinis: Razzouk Tattoo – Wikipedia).
Verta prisiminti, kad tai konkrečiai koptų krikščionybei būdinga tradicija, o ne Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios praktika ar pritarimas. Ji neišsprendžia straipsnio pradžioje iškelto klausimo, tačiau aiškiai parodo, kad krikščionybėje tatuiruotės ne visada buvo atmetamos: egzistuoja istorinė krikščioniškos tradicijos šaka, kurioje tatuiruotė naudojama kaip išdidžiai nešiojamas tikėjimo ženklas, šimtmečius perduodamas iš kartos į kartą.
Kodėl argumentai apie „svarbų kūną“ senesni už diskusiją apie tatuiruotes
Imperatoriui Konstantinui atsivertus į krikščionybę, Romos įstatymai konkrečiai uždraudė įdeginti ženklus pasmerktiesiems ant veido, tačiau paliko galimybę taip ženklinti kitas kūno vietas. Nurodyta priežastis buvo ta, kad žmogaus veidas atspindi Dievo atvaizdą (šaltinis: Konstantinas Didysis ir krikščionybė – Wikipedia).
Šis pavyzdys nėra tiesiogiai susijęs su šiandienos tatuiruotėmis – kalbame apie įstatymu pasmerktiesiems skirtą bausmę, o ne apie asmeninį žmogaus pasirinkimą, – tačiau jis rodo, kad mintis, jog kūnas, o ypač veidas, turi ypatingą dvasinę reikšmę, turi gilias šaknis ankstyvojoje krikščioniškoje mintyje. Šią minties giją, pakitusią, galima atpažinti ir šiandienos argumentuose už tatuiruotes ar prieš jas, nors nė vienas iš šių argumentų tiesiogiai neišplaukia iš Konstantino įstatymo.
Taigi kokia išvada?
Trys tikri atskaitos taškai, o ne vienas iš anksto paruoštas atsakymas: Kunigų knygos eilutė, skaitoma pirminiame apeiginio švarumo kodekso kontekste; Rumunų ortodoksų kunigas, viešai pasisakantis prieš tatuiruotes ir greta jos cituojantis 1 Korintiečiams 6:19–20; ir šimtmečių senumo koptų krikščionių tradicija, kurioje tatuiruojamas būtent tas simbolis, kurį kiti laiko draudžiamu. Vertinant krikščionišką tradiciją kaip visumą, į šį klausimą nėra vieno aiškaus atsakymo, o šis straipsnis negali jo išgalvoti už ją.
Jei šis klausimas tau svarbus asmeniškai, tinkamiausias žingsnis – aptarti jį su savo kunigu ar tikėjimo bendruomene, nes tai pastoracinis ir asmeninis sprendimas, kurį gali priimti tik tu kartu su jais.
Jei prieš priimdamas sprendimą dėl permanentinės tatuiruotės tiesiog nori pamatyti, kaip tikėjimo simbolis atrodytų ant tavo odos, išbandęs laikiną piešinį prieš rinkdamasis permanentinį variantą galėsi įvertinti jo dydį, formą ir vietą ant odos. Tai lieka vien vizualinis bandymas: jis neatsako į anksčiau aptartą religinį klausimą ir nepakeičia tikro pokalbio su tavo kunigu.
Tiems, kuriems artima biblinė simbolika, taip pat siūlomi keli tikėjimo tematikos laikinų tatuiruočių dizainai:
Daugiau variantų rasi laikinų tikėjimo tatuiruočių kolekcijoje arba, jei nori pradėti nuo kryžiaus simbolio, kryžių ir kitų religinių simbolių dizainų galerijoje. Jei nori sužinoti bendruosius pirmos tatuiruotės pasirinkimo žingsnius – dizainą, dydį ir vietą ant kūno, – pirmosios tatuiruotės vadove ši tema aptariama atskirai, be čia nagrinėto religinio aspekto. Ką laikina tatuiruotė gali ir ko negali konkrečiai parodyti apie permanentinį variantą, išsamiai aptariama atskirame straipsnyje, o jei tau rūpi ne tiek religinis aspektas, kiek tai, kaip tatuiruotės vertinamos visuomenėje Rumunijoje, tatuiruočių priėmimas ir kartų kaita aptariami atskirai.
