Fėjos tatuiruotė simbolizuoja ne vieną dalyką, nes pats žodis „fėja“ šiandien apima tris skirtingas tradicijas: mažą sparnuotą pasakų fėją, siejamą su lengvumu ir vaizduote; graikų liaudies tradicijos fėją, gyvenančią prie šaltinių ir kalnuose ir nešančią rimtesnes, „aštresnes“ istorijas; ir senovės mitologijos nimfą, kurios vardas davė pradžią pačiam graikiškam žodžiui. Prieš rinkdamasis dizainą, verta žinoti, kurią iš šių trijų versijų iš tiesų nori įamžinti ant savo odos, nes pasirinkimas vienodai stipriai keičia tatuiruotės stilių, kompoziciją ir žinutę.
- Sparnuota fėja, kurią šiandien matai daugumoje dizainų, yra palyginti nesenas įvaizdis, o ne pirminė liaudies tradicijos forma.
- Graikų liaudies tradicijos fėja turi savitą, rimtesnį folklorą ir istorijas, kurios nedera prie saldaus pasakų įvaizdžio.
- Žodis „fėja“ kilęs iš senovės mitologijos Nereidžių, o šiandien vartojamas bendriau – nimfoms, fėjoms ir undinėms pavadinti.
- Būtent dizaino stilius – plonos linijos, dekoratyvus ar tamsus iliustracinis stilius – parodo žiūrovui, kurią iš trijų versijų turi omenyje.
Pasakų fėja: ką paprastai turime omenyje
Kai kas nors tiesiog pasako „fėja“ ir nieko daugiau nepatikslina, beveik visada pirmiausia įsivaizduojamas tas pats vaizdas: nedidelė būtybė su plonais, permatomais sparnais, skraidanti tarp gėlių ir rankoje laikanti burtų lazdelę. Šis vaizdinys neturi vienos šaknies – jame susipina keltų, slavų, germanų ir prancūzų liaudies tradicijų elementai, kurie laikui bėgant susiliejo į bendrą tarptautinį supratimą apie tai, kas yra fėja (šaltinis: Fėja – Vikipedija).
Senesnė liaudies fėja, dar netapusi šiandien pažįstama saldžia būtybe, paprastai neturėjo sparnų; jos gebėjimas skraidyti buvo aiškinamas magija, o ne kokia nors fizine savybe, o pasakojimai apie ją dažnai būdavo tamsesni – juose pasitaikydavo nenuspėjamų ir kartais pavojingų būtybių, pavyzdžiui, istorijose apie sukeistus kūdikius (šaltinis: Fėja – Vikipedija). Maža, sparnuota ir subtiliai graži fėja, šiandien vyraujanti dizainuose, dabartinį pavidalą įgijo Viktorijos epochoje – tuo metu buvo labiau mėgstama smulkesnė ir elegantiškesnė estetika nei senesnis, neramesnis liaudies įvaizdis (šaltinis: Fėja – Vikipedija).
Tatuiruotėje ši versija paprastai kalba apie lengvumą, vaizduotę ir žaismingą, ne sunkią moteriškumą. Tai tinkamas pasirinkimas, kai nori pasakyti ką nors asmeniško ir lengvo, paminėti savo vaizduotę, bet nebūtinai susieti tatuiruotę su konkrečia tradicija ar mitologija. Tačiau jei tave traukia kas nors labiau vietinio ar prasmingesnio, prieš apsispręsdamas verta susipažinti ir su kitomis dviem versijomis.
Graikų tradicijos fėja: grožis su aštriu kampu
Graikų liaudies tradicijos fėja nėra vien pirmiau aprašyto įvaizdžio vertimas – tai savita būtybė su jai skirtomis istorijomis. Šiuolaikiniame graikų folklore ji dažnai siejama su vandeniu, pavyzdžiui, upėmis ir šuliniais, o tas pats terminas apima ir kalnus bei miškus persekiojančias būtybes. Ji apibūdinama auksiniais plaukais, baltais arba rožiniais drabužiais ir šydu ar skarele, o pasakojama, kad šoka vidurdienį arba vidurnaktį (šaltinis: Nereidė – Vikipedija). Tai būtybė, kurios grožis dera su kažkuo laukinesniu ir nenuspėjamu – ji labai skiriasi nuo dekoratyvios pasakų fėjos gracijos.
Kodėl tai nėra tiesiog graikiškas žodis „pasakų fėja“
Viena žinomiausių liaudies tradicijos fėjų istorijų atitinka daugelio tautų pasakojimuose sutinkamą siužetą: vyras pavagia fėjos šydą ar skarelę, kad priverstų ją pasilikti su juo ir už jo ištekėti, o ji gyvena žmonių pasaulyje, kol vėl randa tą daiktą; tada galutinai išeina ir nė neatsigręžia (šaltinis: Nereidė – Vikipedija). Tai istorija apie grožį, kuris niekada iš tiesų niekam nepriklauso, o ne apie geranorišką pasakų būtybę; būtent tuo liaudies tradicijos fėja visiškai skiriasi nuo ankstesniame skyriuje aptarto sparnuotos fėjos įvaizdžio. Šie pasakojimai priklauso liaudies tradicijai ir perduodami kaip istorijos, o ne kaip tikrų įvykių aprašymai. Jei galvoji kurti dizainą pagal konkretų pasakojimą, verta tai turėti omenyje.
Mitologijos nimfa: trečioji, seniausia šaknis
Pats žodis „fėja“ kilęs iš žodžio „Nereidė“. Senovės mitologijoje Nereidės buvo jūrų nimfos, jūrų dievo Nerėjo ir okeanidės Dorisės dukterys, paprastai vaizduotos kaip gražios moterys, lydinčios Poseidoną (šaltinis: Nereidė – Vikipedija). Tačiau tai nebuvo vienintelė nimfų grupė: nimfos buvo skirstomos pagal gamtos stichiją, kuriai priklausė – Najadės buvo siejamos su gėlu vandeniu, Driadės ir Hamadriadės – su medžiais, Oreadės – su kalnais, o Okeanidės – su vandenynu (šaltinis: Nimfa – Vikipedija).
Laikui bėgant šiuolaikinėje graikų kalboje žodžio „fėja“ vartojimas išsiplėtė: iš pradžių jis reiškė konkrečiai Nereides, o vėliau tapo bendru nimfų, fėjų ir undinių pavadinimu (šaltinis: Nereidė – Vikipedija). Tai paaiškina, kodėl kasdienėje kalboje šios trys idėjos taip lengvai susipina; tai ne šiuolaikinio kalbėtojo painiava, o šimtmečius trukusi kalbos raida. Beje, šis reiškinys būdingas ne tik graikų kalbai: nuo viduramžių nimfos ir kitose Europos tradicijose liaudyje buvo painiojamos su fėjomis (šaltinis: Nimfa – Vikipedija).
Kuri iš trijų versijų tinka tavo tatuiruotei
Pasirinkimas tarp trijų versijų daugiausia priklauso nuo to, ką nori pasakyti tatuiruote, o ne nuo to, kuris vaizdas tau atrodo gražiausias. Jei tave traukia lengvumo, vaizduotės ar asmeninės laisvės pojūtis, pasakų sparnuotos fėjos versija yra nuoširdus pasirinkimas ir aiškiai tai pasako, be jokio papildomo paaiškinimo. Jei tavo ryšys yra su graikų tradicija, kokia nors šeimoje girdėta istorija ar folkloru apskritai, tradicijos fėja yra sąžiningiausias pasirinkimas – ji atrodo rimtesnė ir mažiau dekoratyvi nei sparnuotas įvaizdis. Jei nori pagerbti pačią klasikinę mitologiją, konkrečią nimfą ar su vandeniu susijusią temą, geriau tiks nimfos arba Nereidės versija; gali vartoti tokius pavadinimus kaip Najadė, Oreadė ar Nereidė, kad nuoroda būtų tikslesnė.
Žinoma, viename dizaine galima derinti visų trijų versijų elementus, bet prasminga tai daryti tik sąmoningai; neturint šių žinių, rezultatas paprastai atrodo bendrinis, o ne prasmingas. Jei domina platesnė fantazijos ir mitologijos kategorija – drakonai, feniksai, Hidra ir kitos legendinės būtybės, – straipsnyje apie fantazijos ir mitologijos tatuiruotes ši kategorija aptariama plačiau. Jei domina kiti simboliai, kuriuos galima interpretuoti keliais lygmenimis, du kituose tos pačios serijos straipsniuose nagrinėjama atitinkamai kaukolės tatuiruotės reikšmė ir apskritimo tatuiruotės reikšmė.
Dizaino stilius: nuo plonų linijų iki tamsiosios fantazijos
Būtent dizaino stilius parodo žiūrovui, kurią iš trijų versijų turi omenyje, dar gerokai prieš jam perskaitant bet kokį paaiškinimą. Plonų linijų (fine line) arba minimalistinis dizainas tinka lengvesnei, pasakiškai versijai ir gerai atrodo mažose, subtiliose vietose, kur lengvumo įspūdžiui sukurti pakanka paprasto kontūro. Dekoratyvesnis dizainas, kuriame plaukų, audinio, vandens ar sparnų elementai vaizduojami vingiuojančiomis linijomis, labiau atitinka „graži, bet su aštriu kampu“ tradicijos fėjos charakterį, nes būtent audinio ir vandens detalės perteikia istorijos nuotaiką. Tamsesnis iliustracinis arba šešėliuotas stilius geriau perteikia mitologinę nuorodą, kuria norima parodyti dramą ar paslapties pojūtį, o ne vien žavesį.
Kompozicija ne mažiau svarbi nei linijų stilius: viena figūra išryškina pačią būtybę, o figūra kartu su vandeniu, medžiais ar sparnais aiškiai parodo, kurią iš trijų tradicijų turi omenyje. Prieš kalbėdamasis su meistru, verta jau būti nusprendus, kuris iš šių dviejų dalykų – linijų stilius ar kompozicija – tavo dizainui svarbesnis, nes tai padeda priimti visus kitus sprendimus.
Prieš apsisprendžiant dėl ilgalaikės tatuiruotės išbandyti dydį ir vietą
Moteriška, plastiška mitologinė figūra labai pasikeičia priklausomai nuo to, kur ją tatuiruojiesi ir kokio dydžio ją pasirenki; ant šonkaulių ji juda kartu su kūnu kitaip nei ant dilbio ar peties, o tai daug lengviau įvertinti ant savo odos nei žiūrint į etaloninį vaizdą ekrane. Laikinas arba pusiau ilgalaikis dizainas leidžia pamatyti kompoziciją ir mastelį ant savo kūno prieš priimant bet kokį sprendimą dėl ilgalaikės tatuiruotės; jis neparodo, kaip tatuiruotė gis, kaip laikui bėgant bluks ar kaip galiausiai atrodys ilgalaikė tatuiruotė – jis tiesiog leidžia pamatyti dizainą tikrojo dydžio ir tinkamoje vietoje.
Kolekcijoje Fantazija ir mitologija jau yra du dizainai, kurie yra tinkamiausias palyginimas renkantis moterišką mitologinę figūrą su vandens elementais, nors jie ir nėra pateikiami kaip tiesioginis fėjos atvaizdas: abu vaizduoja undines, o ne fėjas, tačiau jų kompozicijos logika ta pati – plastiška figūra, judantys plaukai ir audinys, ryšys su vandeniu; tokia logika tiktų ir tradicijos fėjos ar nimfos įkvėptam dizainui.
Jei prieš rinkdamasis sparnuotą fėją, tradicijos fėją ar nimfą pirmiausia nori pamatyti visą pasirinkimų spektrą, bendrame vadove apie tatuiruotes prieš joms tampant ilgalaikėmis paaiškinama, ką verta žinoti prieš ryžtantis ilgalaikei tatuiruotei, o vadove apie pirmąją tatuiruotę išsamiai aptariama, kaip pasirinkti dizainą ir vietą. Bet kuriuo atveju saugiausia seka tokia: pirmiausia išsiaiškinti, kurią iš trijų istorijų nori papasakoti, tada pasirinkti ją atitinkantį stilių ir galiausiai išbandyti rezultatą ant savo kūno prieš įsipareigojant ilgalaikei tatuiruotei.
